Gintarinė Baltijos jūra įkvepia žygiams – šok ant dviračio!
Pajūryje nebūna blogo oro – nejau tik degintis ten važiuojame? Gali pritrūkti fantazijos ir pinigų, tačiau veiklos – niekada. Dienos iššūkis – kelionė dviračiu iki Juodkrantės ir atgal. Kyla abejonių, ar lietuviai pažįsta tokias pramogas, nes pakeliui daugiausia sutikome turistaujančius vokiečių senjorus.
Nuostabus apniukęs rytas Palangoje. Iš dangaus šiek tiek purškia. Nekoks oras degintis, tačiau važiuoti dviračiu – idealu. Neperkaisi ir ilgai nepavargsi.
Ar įmanoma per dieną nulėkti nuo Palangos iki Juodkrantės ir atgal?
Visų pirma reikia rasti dviratį. Nuomos punkte paaiškina, kad valanda kainuos 2 eurus, parai – 10 eurų. Imam.
Žinoma, galima atsivežti ir savo dviratį, tačiau, reikia pripažinti, kad dėl vieno pasivažinėjimo užgriozdinti visą bagažinę neverta.
Tarp nuomojamų dviračių galima rasti tikrai nesudrožtų: su stabdžiais ir šviesomis. Tiesa, šalmų ir liemenių niekas nepasiūlė.
Beveik slaptas kelias iki Klaipėdos
Daug ruoštis nereikia. Kuprinėje tik vanduo, keletas bananų ir šokoladukų. Miname tiesiai Vytauto gatve į pietų pusę. Tik kelionės pabaigoje sužinosime, kad tai ir yra geriausias bei vienintelis kelias į Klaipėdą.
Kodėl? Nes Palangos gale, už parko stūkso vila, kuri kažkodėl vadinama „legendine“ ir dar „prezidentine“. Skambūs žodžiai, tačiau šios sovietmečio nomenklatūrininkų vilos kraupi tvora yra neįveikiama nuo pat pajūrio kopų iki Vytauto gavės.
Dviračių takas pasuka per mišką ir vingiuoja – tai tolsta, tai artėja prie jūros. Kai kur iki šėlstančių bangų lieka vos šimtas metrų. Jau norisi stoti ir grožėtis.
Šiame takelyje daugiausia tenka sutikti vokiečių turistų. Dažnai jie važiuoja nemenkomis grupėmis.
Pralekiame Plazės ežerą. Šį vandens telkinį jau baigia okupuoti kormoranai. Jų kolonija Kuršių nerijoje jau neįsitenka. Viename ežero krante – pūvančios žuvies kvapas ir nuo paukščių išmatų balti medžiai.
Miškelis ir takelis baigiasi ties keliu, kuris veda tiesiai per Karklės miestelį. Šioje vietoje yra gana pavojinga važiuoti dviračiu, tačiau apie šią transporto priemonę vairuotojai įspėjami specialiais ženklais – atsargiai, dviratininkai!
Būtų galima ramiai sau riedėti šiuo taku iki Melnragės ir pasukti į Klaipėdą, tačiau tai būtų pats neįdomiausias kelias jūsų gyvenime. Galima šią atkarpą padaryti ir viena įdomesnių.
Nusprendėme laiko netaupyti ir pasukome Olando kepurės link. Skardžiai, akmenys, bangos – visada verta užsukti į šią aukščiausiai iškilusią Lietuvos pajūrio vietą.
Toliau porą kilometrų judėjome vadinamuoju Litorinos taku. Tai takas, vedantis per žalią pajūrio juostą.
Čia galima įžvelgti ledynų ir Juros periodo užuominų – svetimtaučiai medžiai, gilios griovos, atidengiančios milijonų metų senumo paviršių.
Tai nėra lengviausia maršruto dalis, tačiau kone įdomiausia. Mažiau sportiškiems teks savo ratus stumti ir daug kilnoti.
Pasibaigus šiam takui – vėl kelias Karklė–Klaipėda. Šioje vietoje neskubėkit – už puskilometrio pasukit į kairėje esantį dviračių taką. Juo tiesiai nuriedėsit į Girulius. Pražiopsosit – teks minti į Girulius stačiai kylančiu keliu.
Ties Girulių traukinių stotimi geriausia kirsti geležinkelį. Vėliau riedėti patogiu dviračių taku išilgai bėgių. Kelias pats nuves tiesiai į Klaipėdos miestą, o vėliau – centrą. Nuo ten – keltu į Kuršių neriją.
Šviežios žuvies bus tik liepą
Keltu persikelti į kitą marių pusę su dviračiu kainuoja 80 centų. Nuo čia apie 20 kilometrų dviračių taku iki Juodkrantės. Sėdi ir mini? Yra dviračių takas iki pat Nidos, tačiau pagailo kojų.
Neverta skubėti. Keletą kilometrų takas veda palei jūrą. Bendri, vyrų, moterų, nudistų paplūdimiai. Galima sustoti, kur tik pageidauji.
Nedidelis patarimas – nueikite prie jūros ten, kur nėra jokių paplūdimių. Tokių vietų daugiausia ir galima rasti Kuršių nerijoje.
Įspūdžio aprašyti neįmanoma – bekraštis dangus, neužmatoma jūra ir smėlis, kiek tik užmatai į abi puses. Pirma mintis – kodėl žmonės grūdasi į paplūdimius, kai rojus yra čia.
Pakeliui nepražiopsosi ir „kitokio“ rojaus – tai 2006 metais Neriją nuniokojusio gaisro padariniai. Dabar čia mokslininkai stebi, kaip gamta atsinaujina po gaisro – nieko skinti ar valyti nuodėgulių negalima.
Pagaliau Juodkrantė – nuo Palangos centro lygiai 60 kilometrų. Jauna padavėja Miglė siūlo užkąsti žuvies – juk teks dar minti atgal, reikia energijos.
Deja, šviežios žuvies nėra. Žvejai tiesiog jos nesugauna. Tai reiškia, kad visi karšiai, uotai ir visos kitos rūkytos žuvys prekyvietėse – pernykštės. Skani ir pernykštė žuvis, tačiau ji turėtų būti gerokai pigesnė. Nori save apgauti – pirk „šviežią“ karšį. Nori sudalyvauti loterijoje – pirk rūkytą karpį.
„Sugavo pernai ir užšaldė, o dabar – atšildo ir išrūko. Pateikia kaip šviežias. Norite šviežios žuvies, atvykite liepos viduryje. Tačiau ir tuomet užsukite čia – pasakysime tiksliai“, – atviravo padavėja. Ji teigia, kad kavinė griežtai laikosi teisybės politikos – niekada nemeluoja klientams.
Žuvies kioske pardavėja tikino, kad ką tik buvo šviežių karšių, kuriuos jau pardavė. Taip pat rodė ranka į riebius ešerius, kuriuos sugauna Kuršių mariose. „Visas kitas žuvis – atsivežame šaldytas ir patys išrūkome“, – teigė pardavėja.
Kelias atgal atrodo trumpesnis, tačiau sunkesnis. Juk laukia dar 60 kilometrų.
Vienas patarimas – grįžtant galima įšokti į keltą naujojoje perkėloje. Ne dėl to, kad tai porą kilometrų arčiau.
Bent jau šių dienų vakarais senoji perkėla kelia kone kas 45 minutes. Naujoji – keliskart dažniau. Galima tik spėti, jog tokius pokyčius lėmė Jūrų muziejaus remontas, kuris turėtų baigtis tik po poros metų.
