Gintautas Kniukšta: „Ne, Prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite“

Penktadienį, jau pasibaigus darbo dienai, šalies Prezidentas Gitanas Nausėda pranešė, kad pasirašytas prezidento dekretas dėl veto Miškų įstatymo pataisų, pagal kurias nuo 2020 m. sausio vienas ar susiję asmenys negalės turėti daugiau nei 1.500 ha miško paskirties žemės.

Prezidentas visam pasauliui pasiuntė žinią: atvažiuokite, pirkite Lietuvos miškus. Ir paskubėkite, nes skandinavų „Ikea grupės“ valdomi miškai vien per vienerius metus padidėjo 50 procentų ir dabar jau užima tiek, kiek ir visa Kauno miesto teritorija…

O gal ir daugiau.

Naujajam šalies Prezidentui vetuojant įstatymą nesudrebėjo ranka net žinant tą faktą, kad Vyriausybei metų pradžioje nutarus plėsti Pabradės poligoną, kariškių plotai atsirėmė į privačias valdas – „Ikea grupei“ priklausančius miškus. Tai reiškia, kad už miško paėmimą visuomenės poreikiams „Ikea gupei“ mokėsime mes visi, mokesčių mokėtojai. Priklausantis miškas gali būti perimtas savininkams sumokant rinkos kainą.

Sakysite, absurdiška situacija, taip būti negali, bet Prezidentas pabrėžia, kad naujoji Miškų įstatymo pataisa neužtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvės…

Na, žinoma, kur ten, mums, bėdžiams, su skandinavų pinigais lygintis, bet kodėl prezidentūra nepasidomėjo, kodėl tie Skandinavijos šalių piliečiai nepuola pirkti Vokietijos miškų, o kiša ranką tik į Lietuvos arba Rumunijos girias ir nacionalinius parkus?

Didžiuliai miškų plotai koncentruojami grupės asmenų rankose, taip sudarant sąlygas grupės subjektų dominavimui, socialinės atskirties ir skurdo didėjimui regionuose, pažeidžiant kitų miškų ūkio rinkos dalyvių interesus.

Švedų korporacijos miškus masiškai supirkinėja Rumunijoje, Latvijoje, Estijoje, Lietuvoje, bet neperka kitose Vakarų valstybėse nes jiems ten miškų tiesiog niekas neparduoda..

„Ikea grupė“ valdo šimtus tūkstančių hektarų miškų Rumunijoje, Baltijos šalyse, Lietuvoje jie jau supirko dešimtis tūkst. ha miško žemės, taip įgydami išskirtinę pirmumo teisę supirkinėti besiribojančias miško valdas

Pagaliau Prezidentas siunčia ir kitą žinią, kad mes, lietuviai, niekam tikę, nes tik skandinavai moka statyti medienos fabrikus, gaminti baldus vaikų darželiams, ligoninėms, mokykloms…

O mes ( Vyriausybė) tik mokame plynai kirsti Labanoro girią, draustinius, dieną naktį vežti senolių sodintas pušis kinams ir kiekvienam iš mūsų uždirbti per metus 6,5 cento…

Prezidentas remiasi ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertėmis, kurios teigia, kad dėl ilgo medžių augimo ciklo miškų ūkiui reikia didelių plotų, esą norint pasiekti bent mikro įmonės dydį reikalinga per 10.000 ha miško. Ar buvo tos ekspertės nors viename pusantro tūkstančio hektarų miškų ūkyje, ar skaičiavo, kiek galima uždirbti, jeigu ūkyje yra 25 proc. brandaus miško?

Ir pagaliau – svarbiausia – nacionalinio saugumo klausimai. Kur garantija, kad skandinavai Lietuvoje įsigytus miškus neparduos V. Putino valdomoms įmonėms? Sakote, skandinavai, mūsų kaimynai, niekada neišduos, bet prisiminkime „Mažeikių naftos“ istoriją.

Iki šiol ši įmonė galėjo būti mūsų tautos maitintoja, bet ji buvo parduota amerikiečiams. Kiek ir kam atiteko už šį sandorį – atskira kalba, bet kodėl JAV verslininkai vėliau šią lietuvių įmonę pardavė Rusijos piliečiams?

Garsiems piliečiams, kurie iki šiol susitikinėja su buvusiais aukščiausiais Lietuvos pareigūnais, o vasarą atvažiuoja ilsėtis į Labanoro girioje turimas vilas.

Esant dabartiniam teisiniam reguliavimui vienas ar keli užsienio šalių subjektai gali supirkti visus (išskyrus valstybinės reikšmės) Lietuvos miškus. Apie 880 tūkstančių ha miškų gali būti sukoncentruota vieno ar keleto stambių užsienio kapitalo miškų valdytojų rankose, taip sukuriant dominuojančią padėtį miškų ūkio sektoriuje.

Nekontroliuojamas užsienio subjektų akcijų perleidimas gali būti grėsmingas Lietuvos nacionaliniam saugumui , bet prezidentas nemano, kad būtina kuo skubiau tobulinti teisinį reguliavimą, kuris sustabdytų masinį Lietuvos miško žemės išpardavimą užsienio korporacijoms.

Šviesios atminties garsus miškininkas profesorius Vaidotas Antanaitis, su kuriuo kartu kūrėme sąjūdį „Už Lietuvos miškus“ pasakojo, kad jis, pirmasis atkurtos Lietuvos miškų ministras siūlęs ir siekęs, kad visi miškai atitektų valstybei, o su buvusiais savininkais būtų atsiskaityta, tačiau tam pasipriešino V. Landsbergio vadovaujama tuometinė Aukščiausioji taryba.

Nepriklausomybės pradžioje valstybės turtas buvo švaistomas į visas puses. Miškai – taip pat, su jais iki šiol valstybė atsiskaito už turėtą nuosavybę.

Bet mūsų prezidentų kažkodėl nestebina Vyriausybių neveiklumas.

Lietuvoje šiuo metu nėra numatyta, kiek miškų paskirties žemės gali turėti fiziniai ar juridiniai asmenys, nėra teisės aktų, kurie užkirstų kelią nevaldomam Lietuvos miškų išpardavimui.

Po tokio prezidento žingsnio verta suabejoti ir jo nuoširdumu dėl Punios šilo išsaugojimo. Ar buvo jis nuvykęs į šilą, ar susitiko su vietiniais žmonėms ar klausė miškininkų nuomonės?

Ar vėliau nepaaiškės, kad už gražių žodžių, prisidengiant sengirės išsaugojimu, slypi kai kurių veikėjų siekis pasipelnyti ES parama, o tauta, kaip visada, liks prie suskilusios geldos – ir be grybų, ir be uogų, ir be išsvajotos sengirės.

Ne, Prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite.