Globalizacijos mito pabaiga
Jei kas dar dejuoja dėl tos pandemijos ir ja baisisi, geriau tegu nusiramina. Juk gavome tai, ko esame verti. Šikšnosparniai toli neskraido. Jei sėdėtume ramiai namuose, virusas būtų pasiautėjęs tolimame Kinijos mieste, ir pasaulis jo gal net nežinotų. O pandemija jis virto todėl, kad mes beprotiškai troškome keliauti, bendrauti, prekiauti, pamatyti, pauostyti, paragauti, visais įmanomais būdais aprėpti visą pasaulį. Tai ir aprėpėme – atvežėme italams ir ispanams, nusiuntėme amerikiečiams ir brazilams, neaplenkėme net australų ir Okeanijos salų.
Dėl pandemijos šiandien labiausiai verkia kelionių agentūros ir turizmų sektoriai, o juk jie ir buvo (tiesa, ne iš blogos valios) didžiausi viruso platintojai, verkia tie, kurie sakė, kad nėra nieko geriau už globalizaciją.
Virusas drąsiai pribaiginėja tą globalizaciją, su kuria jau susigyvenime ir net įtikėjome, kad kitaip ir būti negali. Virusas susodina mus į savo vietas ir tarytum pasako, žmogau, būk kuklus. Tad ar ta globalizacija nebuvo viso labo mitas, viso labo mūsų pačių noras įtikti techninėms galimybėms, leidžiančioms mums pasijusti pasaulio šeimininkais? Pasijutome, pamanėme, kad viską galima suplanuoti, nupirkti, papirkti… O virusas nekorumpuotas ir neparsiduoda.
Pergalvodami globalizaciją ir jos naudą (ar „naudą“) manėme, kad galėsime išsivirti sau skanesnė košelę bendrame katile ir tiek mums tos globalizacijos tereiks. Skaniau nepavyko. Tapo absoliučiai aišku, kad nėra pranašesnių civilizacijų, vis esame Homo sapiens, ir jokių čia rasizmų… Tačiau tuo pat metu žlunga ir visos teorijos apie žmogaus universalumą, visuotines vienodas teises ir galimybes globaliai spręsti lokalias problemas. Tarptautinės organizacijos nepateisino į jas dedamų vilčių – Jungtinės Tautos kainuoja brangiau nei duoda naudos, Bosnijos, Karabacho, Kolumbijos, Naujosios Gvinėjos ir t.t. problemas vis tiek išsprendžia vietiniai, kokias ten rezoliucijas Saugumo Taryba bepriimtų, Pasaulio sveikatos ar prekybos organizacijos moka gražiai apibūdinti procesus, vykstančius be jų valios, ir nemoka jų įtakoti, G7 ar koks BRICS įdomus tik grupine nuotrauka ir niekuo daugiau.
Kol gyvenome atskirai, žinojome, kad planetos būklė blogėja, bet kai ėmėme bendrai spręsti problemas, ji pablogėjo dar labiau. Dar greičiau tirpsta ledynai, dar greičiau plečiasi dykumos…
Nesutariame dėl vienodų raidžių ir skaičių, nesutariame dėl vieno bendro kalendoriaus, nekalbant jau apie kokia nors skaičiavimo sistemas ar etikos normas. Ar mes iš viso pajėgūs būti globaliais, nepaisant garsia išsakomų norų? Gal tai tik mūsų teatrališka poza, nes, regis norime gyventi visai ne taip, kaip sakome. Esame riboto proto, esame pernelyg emocingi, kad būtume protingi…, sutariame išties mažai dėl ko. Vis dažniau pajuntame, kad užuot bandžius globaliai sutarti, geriausiai – iš viso nesusitarti. Bandėme pasaulio suvokimą supaprastinti iki globalaus kaimo modelio kol supratime, kad kaimas neturi seniūno ir iš viso nežinia kas jame vyksta.
Esame visai ne globalūs. Išradome kosminį-palydovinį ryšį, bet dažniausiai juo naudojamės susiekti su kaimynu ar kitame kambaryje snaudžiančiu sutuoktiniu. WWW teikia galimybes bendrauti su pasauliu, bet dažniausiai pragūgliname koks bus rytoj oras mano kaime, galime žinoti, kas laimės rinkimus Mianmare ar kuo pasibaigs uzbekų ir kazachų nesantaika, bet tai mums neįdomu, geriausia, kad internetas leidžia dirbti neišeinant iš namų į tą globalybę. Norime net balsuoti internetu, kad net užpakalio nuo sofkutės nereiktų kilstelėti. Prikūrėme tarptautinių organizacijų dideliems klausimams spręsti, bet dažniausiai viskas išsisprendžia „savam kieme”.
Esame namisėdos savo prigimtimi. Ta pandemija mums parodė, kokie esame ir kokie norime būti. Visa ta globalizacija nereikalinga. Virusas pačiu laiku ją pribaiginėja…
Tad sveikas, mielas drauge, iš pasaulio pakraščio. Pasaulio pakraštys nebūtinai pasaulio pabaiga. Gal ne paskutinis šansas susiskaipinti.
Užsk. Nr. EV-217
