Globalus švietimas skatina pilietiškumą

Įvyko diskusija „Darnus vystymasis aukštojoje mokykloje“, kuria organizavo Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) kartu su Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO). Jos metu buvo aptariamos dėstytojų kompetencijos ir jų vaidmens kaita aukštųjų mokyklų ugdyme ir globalaus švietimo strategijos.

„Dabartinis aukštasis mokslas turi būti lankstus ir prisitaikantis prie naujos studentų kartos, nes tradicinė švietimo sistema ir dėstytojų taikomi metodai šiuolaikiniams studentams nebėra priimtini”, – diskusiją pradėjo VDU Tarptautinių ryšių tarnybos prorektorė prof. dr. Ineta Dabašinskienė. Pasak profesorės, norint parengti aukštos kvalifikacijos bei individualiais poreikiais ir pasitikėjimu pasižyminčius specialistus, aukštojo mokslo darbuotojai ir pedagogai susiduria su profesinių ir asmeninių kompetencijų iššūkiais.

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Asta Junevičienė pristatė, kad bendradarbiaujant su aukštojo mokslo ir tyrimų institucijomis siekiama, jog universitetinis lavinimas galėtų aprėpti valstybių poreikius bei prisidėtų prie globaliųjų visuomenės darnaus vystymosi aspektų ir gyvenimo kokybės gerinimo problemų sprendimo. „UNESCO nutarimu, per transformuojančias studijas ir tyrimus, per suinteresuotų partnerysčių stiprinimą, dėstytojų kvalifikacijos tobulinimo bei universiteto bendruomenių aktyvumo skatinimą universitetas turi ugdyti darnią visuomenę“, – teigė A. Junevičienė.

Dėstytojų kompetencijų ugdymo svarba

Bendru diskusijos dalyvių nutarimu – aukštojo mokslo pedagogui nebepakanka vien tik skaidriai perteikti studijoms reikalingą informaciją, o vis svarbiau tampa vertybių, komunikacijos ir humaniškumo kompetencijų ugdymas. Tam, kad būtų tikslingai suvokiama, kaip kryptingai dirbti su studentais ir tobulinti profesinius įgūdžius, Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos (JTEEK) darnaus švietimo ekspertė Laima Galkutė išskyrė šiuos darnaus vystymosi principus: orientavimasis į vertybes, holistinis–visuminis požiūris, refleksyvus – į ateitį orientuotas mąstymas, kontekstualumas, įvairių institucijų bendradarbiavimas.

Diskusijoje dalyvavo ir Vokietijos Vechtos universiteto profesorius Marco Rieckmann, kuris pristatė savo asmenines patirtis ir pažymėjo darnaus vystymosi dėstytojų kompetencijas: sisteminis mąstymas (suvokiant ir įvertinant įvairias pasaulio problemas, tokias kaip klimato kaita, kariniai konfliktai, ekonominės ir pabėgėlių krizės), tarpdisciplininis ugdymas, mąstymas apie ateitį, normatyvinis požiūris, strateginės kompetencijos (planavimas ir metodai). Marco Rieckmann juokaudamas apibendrino, kad šiuolaikiniam pedagogui svarbu turėti vadybininkui būdingų būdo savybių. „Perteikiant konkretaus kurso medžiagą ir ugdant pilietį itin svarbu yra kompleksinis požiūris, kritinis mąstymas ir motyvacijos skatinimas“, – darnaus vystymosi aspektus šiuolaikiniame universitete įvardijo M. Rieckmann.

Laima Galkutė pabrėžė, kad taikant darnaus vystymosi principus švietimo sistemoje, efektyvumą skatina socialiniai projektai ir kampanijos, jų perspektyvų numatymas ir pokyčių įgyvendinimas. „Inicijuojamos projektinės veiklos planavimo ir įgyvendinimo laikotarpiu kartu tobulinamos ir įvairios dėstytojų kompetencijos“, –  projektinės veikos svarbą pristatė Jungtinių Tautų atstovė.

Lietuvos švietimo sampratos

VDU Socialinių mokslų fakulteto (SMF) Edukologijos katedros vedėja prof. Natalija Mažeikienė savo pranešimo – „Globalus švietimas: dėstytojų kompetencijos ir jų ugdymo strategijos“ pradžioje pristatė Lietuvos švietimo sistemos sampratos kaitą, kurios dinamika yra netolygi vertybių ir naujų metodų taikymui praktikoje. Anot N. Mažeikienės, kuomet Lietuva priklausė Sovietų Sąjungos blokui – švietimas buvo suvokiamas, kaip internacionalinis, nuo 1990 m. pradžios – nacionalinis, 2000 m., kaip tarptautinis, vėliau – daugiakultūrinis, o pastaruoju laikotarpiu šalyje taikomi globalaus švietimo metodai. Itin greita sampratos kaita neleidžia susiformuoti metodiniams ir vertybiniams švietimo sistemos pagrindams. VDU profesorė, kaip pavyzdį, pateikė vis dar gają Lietuvoje problemą – stereotipinį mąstymą ir vertinamą.

Pilietiškumo skatinimas

Diskusijos dalyviai pabrėžė, kad globalus švietimas skatina globalų pilietiškumą. Vis daugiau dėmesio skiriama lyčių, tautinės, rasinės, kultūrinės tolerancijos skatinimui ir moralinių vertybių ugdymui. Nauja skatinama ideologija – „aš esu už tai atsakingas“.

Kritiškai į globalaus švietimo strategijas žvelgiama, kuomet kalbama apie orientavimąsi vien tik į Vakarų valstybes, kultūrą ir ekonomiką bei tik į intelektualias grupes. Anot N. Mažeikienės, globalaus švietimo darnaus vystymosi procese ne tik nyksta universitetų hierarchinė sistema, bet švietimas tampa vis labiau prieinamas socialinės atskirties grupėms. „Didžiausi globalaus švietimo iššūkiai yra skurdas, smurtiniai ir kariniai konfliktai, žmogaus teisių problematika bei klimato kaita“, – pasakoja VDU prof. Natalija Mažeikienė.

Reikalingi pokyčiai

Marco Rieckmann, kaip vieną svarbiausių darnaus vystymosi praktikų, įvardino mokymosi bendruomenių dėka. Profesorius pristatė asmeninius pavyzdžius, kuomet teorijos ir praktikos derinimas studijų metu įgauna naują, bendruomeniškumu ir projektais pagrįstą veiklą. Anot Vechtos universiteto dėstyto ir prof. Natalijos Mažeikienės – tai yra nauja ugdymo filosofija ir strategija. Globalaus švietimo samprata siejasi su socialiniu (bendravimas ir bendradarbiavimas grupėje, bendruomenėje), kultūriniu (bendravimas ir bendradarbiavimas visuomenėje) ir kosmopolitiniu (tarptautinis bendravimas ir bendradarbiavimas) kapitalu.

Apibendrindamas savo pranešimą apie darnaus vystymosi švietimo didaktiką, M. Rieckmann išskyrė šiuos pagrindinius aspektus: aukštasis mokslas, kaip pokyčių lyderis visuomenėje, tarpdisciplininių ir bendrųjų studijų taikymas, mokymasis bendruomenių dėka, teorijos ir praktikos santykis, profesinės ir institucinės partnerystės svarba, globalaus švietimo dėstytojas – kaip pagalbininkas.

VDU prof. Natalija Mažeikienė pristatė, kad ne tik dėstytojas nuo šiol turi būti pagalbininkas, bet reikalinga ir universitetų infrastruktūros kaita. Aukštųjų mokyklų auditorijos vis dar nėra tinkamai pritaikytos darniam vystymuisi ir globalaus švietimo metodų taikymui. Didelės „amfiteatro“ auditorijos skirtos tradiciniam – dėstytojas prieš studentus – modeliui. Anot M. Rieckmann, svarbu ir nedidelės studentų grupės, kuomet yra galima užmegzti artimesnį kontaktą.

Diskusijų metu prieita prie bendrų įžvalgų, kad globaliam, darnaus vystymosi universiteto modeliui itin svarbios yra tarptautinės bakalauro ir magistrantūros studijų programos, platus užsienio kalbų mokymosi pasirinkimas bei tarptautiniai mainai ir iniciatyvos.