„Gloria Lietuvai“ skelbė ir Dusetų bažnyčios varpai

Vienas svarbiausių Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio renginių vasario 16-ąją tapo iškilmingas koncertas „Gloria Lietuvai“, kuriame nuskambėjo 100 vertingiausių Lietuvos varpų. Tarp jų – ir Dusetų Švč. Trejybės bažnyčios varpai.

Projekto finalas – Dusetose

„Gloria Lietuvai“– ne tik muzikos kūrinys, ne tik vertingo paveldo įamžinimas ar Lietuvos grožį patvirtinantys vaizdai. Tai ir Lietuvos žmonių vienybės, džiaugsmo ir ypatingos šventės aidas, skambėsiantis nuo pajūrio iki autentiškų Aukštaitijos kaimelių, nuo Nemuno slėnių iki didžiųjų miestų bokštų. Varpų skambėjimas – tarsi gyva istorijos tąsa, kviečianti susitelkti ir ateities kartoms perduoti jos prasmę. Šiandien turime galimybę skambinti rytojui!“, –atskleidžia projekto „Gloria Lietuvai“ prasmę jo iniciatorius Dalius Abaris.

Projekto „Gloria Lietuvai“ kūrybinė komanda darbus pradėjo antroje vasaros pusėje, o baigė lygiai prieš savaitę Dusetose. Toks sutapimas – pačiame finale, likus savaitei iki koncerto nufilmuoti Dusetų Švč. Trejybės bažnyčios varpus – ir atsitiktinis, bet kartu ir labai simbolinis. Juk įrašyti Dusetų varpus į lankomų vertingausių Lietuvos varpų sąrašą projekto iniciatorių D. Abarį labiausiai paskatino tai, kad ir jis pats, ir vienas iš projekto konsultantų – kultūros istorikas Aurimas Švedas yra kilę iš Dusetų. Apvažiavęs visą Lietuvą, nufilmavęs ir įrašęs daugiau kaip septyniasdešimties varpinių varpus, Dalius vėl grįžo į gimtinę – šį kartą baigti projekto „Gloria Lietuvai“ projekto darbus.

„Man tai kaip finalinio taško padėjimas. Kaip dailininkas baigdamas paveikslą padeda parašą, taip aš baigdamas projektą „Gloria Lietuvai“ nufilmavau savo gimtųjų Dusetų varpus“, – sakė D. Abaris, prisipažindamas, kad labai didžiuojasi kilęs iš šios vietovės.

Taigi, projekte „Gloria Lietuvai“ skambėjo ir senieji Dusetų Švč. Trejybės bažnyčios varpai. Video medžiagoje, nuotraukose įamžinta ir senoji bažnyčios varpinė – kaip tik prieš pat Lietuvos 100-mečio šventę restauruota, naujai baltai nudažyta.

„Puikiausiai prisimenu šią bažnyčią, šiuos varpus iš savo vaikystės, kai tekdavo patarnauti Šv. Mišioms, o kartais net paskambinti varpais pavaduojant zakristijoną. Simboliška, kad kaip tada varpai skambėjo, lygiai taip pat jie skamba ir dabar, nors mano gyvenime tiek daug visko nutiko. Tiesą sakant, jie taip pat skambėjo net ir mano močiutės vaikystėje“, – akcentavo bėgant dešimtmečiams nesikeičiantį varpo skambėjimą pašnekovas.

Būtent ši paralelė ir paskatino Lietuvos 100-mečiui skirto projekto ašimi pasirinkti varpą.

„Pasirinkome varpą kaip prasmingą simbolį. Jis jau pats savaime yra žinios perdavėjas, skambantis šimtą ar dar daugiau metų. Jis skambėjo mūsų proseneliams, skamba mums ir, tikėtina, skambės mūsų anūkams bei proanūkiams. Žmonių kartos keičiasi, o jo skambėjimas išlieka toks pat“, – kalbėjo D. Abaris.

Beje, projekte dalyvavo ir daugiau Zarasų krašto varpų. Jame skambėjo ir Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios, ir Vajasiškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios varpai.

Žmogaus ir varpo gyvenimo sąsajos

Finalinis kūrinys „Gloria Lietuvai“ jau nuskambėjo – ir gyvai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, ir per LRT televiziją, tačiau kūrybinės grupės darbai dar nesibaigė. Dabar jau teks sutvarkyti visą nufilmuotą medžiagą, kad ji būtų archyvuojama ir prieinama kitiems: visuomenei, televizijos žmonėms, menininkams. „Gloria Lietuvai“ iniciatoriai įsitikinę, kad varpai gali tapti įkvėpimo šaltiniu naujiems projektams.

„Kai kopėme į varpines, filmavome varpus dar aiškiau pamatėme, kokios glaudžios sąsajos tarp varpo ir žmogaus, varpo ir valstybės gyvenimo. Varpai yra sužmoginami: krikštijami, gydomi, jie lydi žmogų visą gyvenimą – nuo gimimo iki mirties. Iš kitos pusės – jų istorijos glaudžiai persipynusios su Lietuvos istorija, jie taip pat kentėjo per karus, atlaikė tremtį, skelbė pergalę, apraudojo žuvusiuosius“, – dalijosi pastebėjimais D. Abaris.

Labiausiai, pasak pašnekovo, įsiminė seni, atrodo, jau baigiantys savo gyvenimą varpai. Jie kartais įskilę, išsibalansavę, bet tebeskamba, skelbia savo žinią. Tokie varpai kelia liūdesį, bet tuo pačiu ir viltį, nes kūrybinei komandai teko girdėti daug pasakojimų, kad varpus planuojama tvarkyti, „gydyti“. Apskritai jaučiamas padidėjęs dėmesys varpams.

Tą akivaizdžiai galima pamatyti ir Dusetose, važiuojant pro nauju baltumu švytinčią restauruotą varpinę, gyventojų jau pramintą „baltąja gulbe“.