Gražiausios gėlės ir žodžiai – kūrėjai ir kovotojai

Gargžduose, jaukioje J. Lankučio bibliotekos skaitykloje praėjusį pirmadienį paminėtas lituanistės, literatės ir vertėjos, Rašytojų sąjungos narės Elenos Skaudvilaitės 80-tasis jubiliejus. Jubiliatę nuoširdžiai sveikino Klaipėdos rajono meras Vaclovas Dačkauskas ir Kelmės rajono mero pavaduotojas Izidorius Šimkus, Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešosios bibliotekos direktorė Rita Grišienė, Veiviržėnų J. Šaulio gimnazijos direktorius Stasys Rameika ir gimnazijos kolektyvo mokytojos, susibūrusios į ansamblį, rajono bibliotekininkai, tarp kurių – ir kelios Elenos Skaudvilaitės mokinės.

Renginį vedė Rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Juozas Šikšnelis, kartu su J. Lankučio bibliotekos direktoriumi Juozu Gutausku jie užrišo poetei jubiliejinę juostą.

J. Šikšnelis taip pat įteikė padėkos raštus nuo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko Antano A. Jonyno.

Poetės kūrybinį kelią, biografiją ir su ja glaudžiai susijusius kūrybos bruožus apžvelgė literatūros kritikas Marijus Šidlauskas. Apie kūrybą taip pat kalbėjo žurnalistas iš Kelmės Bronislovas Klimašauskas.

Būsimoji poetė gimė 1935 m. gegužės 12 d. Kražių valsčiuje, Jautakiškių kaime. Baigusi vidurinę mokyklą Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokė lietuvių kalbos Rietavo, Pajūrio, Kaltinėnų, Laukuvos, Darbėnų ir Veiviržėnų vidurinėse mokyklose. Eilėraščius pradėjo rašyti dar Kražių mokykloje. Spaudoje pirmieji eilėraščiai pasirodė studijų metais.

Dar studijuodama pateko to meto saugumo akiratin. Vėliau valdžiai nepatiko diegiama meilė gimtinei ir lietuviškam žodžiui, o nesutikus liaupsinti „socializmo statybos“ buvo užkirstas kelias išleisti poezijos rinkinį. Nuo 1960 m. ji priklausė pogrindžio organizacijai, kurios tikslas buvo skatinti lietuvių tautinės savimonės išsaugojimą ir nenutolti nuo krikščioniškųjų vertybių. E. Skaudvilaitė prisidėjo prie pogrindžio spaudos platinimo, žuvusiųjų už Tėvynės laisvę laidojimo vietų tvarkymo.

Lietuvos rašytojų sąjungos narė nuo 1999 m.

2008 m. lapkričio 26 d. už Kelmės krašto garsinimą kūryboje, pilietiškumą, nuolatinį ryšį su gimtaisiais Kražiais suteiktas Kelmės rajono garbės piliečio vardas, 2008 m. rugpjūčio 28 d. tapo Šilalės rajono garbės piliečio, Klaipėdos universiteto docento dr. Petro Bielskio įsteigto poetės, laisvės spaudos kūrėjos Irenos Petkutės vardo premijos laureate.  2008 m. krašto apsaugos ministras įteikė rašytojai padėkos raštą už Lietuvos karių kapų tvarkymą rizikuojant asmeniniu saugumu, už aktyvią rezistencinę veiklą sovietmečiu.

Poetė savo autobiografijoje rašo:

1955 m. baigiau Kražių vidurinę mokyklą, 1961-aisiais m. − Vilniaus universitetą (studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą).

Nuo paauglystės iki pat išvykimo studijuoti gyvenau pas tėvus buvusiame jėzuitų palivarke Greitiškėje, prie pat miestelio, ir giedojau bažnyčios chore. Kultūringas vargonininkas ir lotyniškai pamokė, ir paskolindavo gerų knygų, pasiūlė B. Brazdžionį, A. Miškinį, daug pasakojo apie kitus, ko neišgirsdavome mokykloje.

Giedojau ir įvairiose katalikiškose apeigose pas artimus ir tolimesnius kaimynus. Tuo metu, be daugelio giesmių bei psalmių, išmokau senovinių dainų, taip pat dainuojamosios partizanų poezijos. Pastaroji pokaryje sparčiai plito, jauni ją mėgome ir dainuodavome susigraudindami.

Pro mokyklos langus matydavau plotelį Kražių centro su po savaitę, trumpiau ar ilgiau gulinčiais „banditų“ lavonais. Kartą mačiau, kaip parvežė pilną porinį vežimą rusų kareivių bei stribokų laimikio, kaip išmėtė žuvusiuosius it strampus pagal daržinę. Taigi dalis valstybės tragedijos aktų kaip ant delno buvo matyti pro Kražių mokyklos langus. Be to, pro akis slinko niūrūs ūkių apiplėšimo vaizdai, ašaroti išvežamų kaimynų, paauglystės draugų veidai. Netrukus ir pradėjau mintis ir jausmus posmuoti. Poetinius bandymus pasirašinėdavau Aušrinės slapyvardžiu, mat stiprėjo troškimas šviesti kruvinos tamsos užgriūtai mūsų žemelei.

Pirmieji griežti mano kūrybos kritikai buvo Vilniaus saugumiečiai. 1957.10.05 pirmą kartą mane tardė saugumo rūmuose, iškratė mano kampą bendrabučio kambaryje. Mat pas kražiškį mokslo draugą, suimtą mėginant valtele per Baltiją pasiekti Vakarus, rado mano eilėraštį „Didžiajam irklininkui“. Nors ir nepagrįstai, bet buvau apkaltinta jaunuolio kurstymu bėgti, būta abejonių, ar turiu teisę studijuoti tarybinėje aukštojoje mokykloje. Universitete likau, bet nuo to laiko iki pat okupacijos galo akylai stebima, ne sykį kratoma ir tardoma. Nepavyko ir literatūrinis debiutas studentų kūrybos almanache: almanachui užkirstas kelias pas skaitytojus.

Nuo 1961 m. iki 1997 m., vis pagynėjama iš vietos, kad per giliai neįsišaknyčiau, mokytojavau Rietavo, Pajūrio, Kaltinėnų, Laukuvos, Darbėnų ir Veiviržėnų vidurinėse mokyklose, taigi Plungės, Šilalės, Kretingos ir Klaipėdos rajonuose. Kiek pajėgdama gyniau nuo pikto mūsų kalbą ir žemaičių jaunimą. Visą tą laiką kūriau (ir tebekuriu), mėginau kaip nors pralįsti į žmones, todėl nevengiau nė rajoninių laikraštukų ir pasidariau žinoma dideliuose Žemaičių plotuose. Vienų laukiama, kitų įtariai stebima. Buvau įspėta nesižavėti Jurgiu Baltrušaičiu, Maironiu(!), nutraukti ryšius su dvasininkais ir kitais valdžiai nepatikusiais asmenimis. Už „mistinę“ ir apolitišką, pesimistinę poeziją, moksleivių vežiojimą ir vedžiojimą po istorines vietas, šventoves, prie V. Mačernio kapo ir t. t., už bendravimą su „itin pavojingais valstybiniais nusikaltėliais“ (!) grasinta atleisti iš darbo. Nesvarbu, kad visokie tikrintojai darbo nepeikė, ne kartą sakė, kad vidurinėje mokykloje man per ankšta, linkėjo palikti provinciją.

Taigi ne puikiausiomis sąlygomis dirbdama pedagoginį darbą visgi neapleidau ir literatūrinės kūrybos baro.

Išskyrus Sąjūdį, nepriklausiau ir nepriklausau jokiai organizacijai ar partijai. Iki 1989 m. buvau Klaipėdos jaunųjų rašytojų sekcijoje, nuo minėtų metų esu Žemaitijos rašytojų bendrijoje. 1994 m., labai atkakliai raginama, įstojau į Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą, bet maždaug po metų iš jos išėjau, įsitikinusi, kad jos autoriteto negaliu gerbti. Be viso kito, ilgai bendradarbiavusi ir bendradarbiaujanti įvairiuose periodiniuose ir vienkartiniuose leidiniuose su savo apybraižomis, recenzijomis, straipsniais ir kt., jaučiuosi verta būti Lietuvos rašytojų sąjungos nare. Tai būtų ir moralinė atrama tolimesniam mano kūrybiniam darbui.“ (1999.08.18)

Ibn Hazmas. Balandės karoliai. − Vilnius: Vaga, 1979

Puikią koncertinę programą surengė Gargždų muzikos mokyklos Veiviržėnų skyrius: mokytojas Alvydas Vozgirdas grojo dūdmaišiu, grojo šios mokyklos kanklininkės ir kiti muzikantai. Kelmiškis literatas Viktoras Gulbinas grojo gitara.