Greitai autobusais pasieksime net tolimiausius Anykščių rajono kaimelius…
Šiandien pasiekti Anykščių miestą rajono gyventojams ne visada paprasta. Yra daug kaimelių į kuriuos autobusas užsuka tik du kartus per dieną. Yra ir tokių, kur autobusai visai nevažiuoja. Garbaus amžiaus močiutei tenka nusigauti keletą kilometrų iki stotelės. Tokia padėtis ilgai nebesitęs. Baigiasi laikina, trijų metų Rajono savivaldybės sutartis, su UAB „Autovelda”, pervežančia keleivius vietiniais priemiestiniais susisiekimo maršrutais. Jau vyksta konkursas naujam vežėjui, paskelbtos konkurso sąlygos. Pagal jas Anykščių rajono gyventojus aptarnaus palyginti nauji, ne senesni nei 15 metų autobusai, atsiras ir naujų maršrutų. Tad vos ne pro kiekvieną rajono trobą riedės autobusas, gal net keli ir dar po keletą kartų per dieną…(?) Beliktų džiaugtis tokia perspektyva…
Ar visa tai realu, ar tik žvelgiančių pro rožinius kabineto langus valdininkų svajonės, patys nesprendėme. Kaip keitėsi rajono keleivių važiavimo įpročiai, kokia ateitis laukia keleivių ir jų vežėjų, kalbamės su UAB „Autovelda” direktoriumi Vladislovu Preidžiu.
– Ar senai užsiimate keleivių pervežimo verslu?
– Verslą pradėjome Panevėžyje. Tuo laiku buvo labai daug norinčiu vežti, tad su draugu 2000 metais pirkome Anykščių autobusų parką. Perkant buvo iškelta sąlyga, kad perkame ir visus tuo metu buvusius autoparke autobusus. Tiesa, po kelerių metų dalį pardavėme į metalo laužą, dalį sustatėme prie tvoros ir naudojome atsarginėms dalims. Pamažu žmonės išlepo ir norėjo naujesnių autobusų nei seni PAZ-ikai, nors žvyrkeliuose tai nepamainoma ir patvari mašina. Autobusą nusipirkti buvo labai sunku. Ieškojome Norvegijoje, Švedijoje. Ten siūlydavo tokius, kad netik iki namų parvažiuot neišeidavo, bet ir iki kelto retas atvažiuodavo.
– Sakote, keleiviai pasidarė reiklesni. Ar tuomet daug buvo keleivių?
– Kol neįstojome į ES ir nebuvo prasidėjusi tokia masinė emigracija, buvo tikrai daug keleivių. Važiuodavo nemažai moksleivių. Tuomet tikrai buvo ką vežti. Keleivių pervežimo verslą labi pakirto geltonieji autobusėliai. Šiandien jie veža moksleivius, o mes važiuojam, praktiškai, tuo pačiu maršrutu su viena ar dviem moterėlėm. Dažnai pasitaiko visiškai tušti maršrutai. Katrais ryte moksleivių būna daugiau, tai jie tampa mūsų pagrindiniais keleiviais.
Po pamokų namo moksleivius dažniausiai parveža mokykliniai autobusiukai. Pavyzdžiui, rytą iš Naujonių vežame aštuoniolika, dvidešimt vaikų. Vakare važiuoja tik viena neįgali mergaitė, kartais su mama. Faktiškai, kiek didesnis apkrovimas būna rytą. Vėliau, dieną, dažnai būna vienas ar du keleiviai.
Kuomet atstumai nedideli, tarkim, iki Elmininkų, važiuojame pilni, nes važiuoja daug sodininkų ir kaimo gyventojų. Bilietas iki Elmininkų kainuoja keturiasdešimt centų. Tuo tarpu tolimo susisiekimo autobusuose – kaina vienas euras. Tačiau važiuojant toliau, kad ir į Svėdasus, bilieto kaina skiriasi mažai ir daugelis renkasi tolimojo susisiekimo autobusą, norėdami nuvykti greičiau. Tolimojo susisiekimo autobusuose 1 km važiavimo kaina svyruoja nuo 8 ct iki 20 ct. Mes privalome laikytis sutartos 8 ct už kilometrą kainos.
Geriausiais laikais autobusų užpildymas siekdavo vidutiniškai aštuoniasdešimt procentų, šiandien – dvidešimt.
