Guoda Burokienė: „Kai norisi likti „visiems laikams“
Liaudies išmintis byloja – ratus ruošk žiemą, o roges – vasarą. Išminties perlų tautosakoje teko ieškotis konservatoriams, supratus, jog artėjančių rinkimų rezultatai jiems gali būti ypač nepalankūs. Tad, kol dar ne vėlu, buvo griebtasi Lietuvos rinkimų sistemos griovimo darbų.
Vienas iš esminių siekių – panaikinti vienmandates apygardas. Ir ne nuostabu, juk konservatorių silpnoji vieta Seimo rinkimuose ir yra antrieji turai vienmandatėse apygardose, kuriose jiems sunku laimėti. Net ir politologai atvirauja, jog pakeitimai konservatoriams būtų naudingi ir jiems pavyktų sustiprinti savo pozicijas. Tuo tarpu apklausose dalyvaujantys gyventojai sako norintys parlamentarus rinkti tik vienmandatėse apygardose, naikinant balsavimą pagal partijų sąrašus. Žmonės nori balsuoti už asmenybę, o ne už partiją. Tai geriausiai atsispindi per tiesioginius mero ar Prezidento rinkimus. Tuomet fiksuojamas didžiausias rinkėjų aktyvumas.
Užsimojusieji griauti šiuo metu galiojančią vadinamąją mišrią rinkimų sistemą argumentuoja, jog panaikinus vienmandates apygardas, tie Seimo nariai, kurie būna išrinkti vienmandatėse, nebebūtų rinkimų apygardos įkaitais – nebereiktų suteikti pirmenybės vienmandatės apygardos rinkėjų interesams. Tačiau dabar galiojančios mišrios sistemos privalumas yra tas, kad Seimo narys tarnauja ir visiems Lietuvos žmonėms, ir tiesioginiams savo rinkėjams. Juo labiau, kad bendraujant su regionuose gyvenančiais žmonėmis išgirstami atokiau gyvenančių ir dažnai negirdimų gyventojų poreikiai.
Be abejo, dabar Lietuvoje galiojanti mišri rinkimų sistema turi ir savo privalumų, ir trūkumų. Tačiau mišri sistema sukuria didesnes galimybes atsirasti vienpartinei daugumai valdžioje, tuo užtikrinant Seimo ir Vyriausybės darbo stabilumą, sustiprinant ryšį tarp rinkėjų ir išrinktųjų, leidžiant rinktis asmenis, o ne tik partijas, sudarant galimybę būti į valdžią išrinktiems ir nepriklausomiems kandidatams. O svarbiausia – vienmandačių rinkėjai turi savo atstovą valdžioje, kuris geriau susipažinęs su vietos problemomis, daugiau dėmesio skiria jų rūpesčiams. Šis ryšys lemia ir geresnį atstovavimą – žinodamas apygardos aktualijas, politikas geriau jas atspindi savo politinėje darbotvarkėje, planuodamas įstatymų projektus. Tačiau tai, panašu, svarbu tik tiems, kurie į valdžią ateina dirbti žmonėms, o ne tiems, kurie rūpinasi tik savo asmenine gerove, be atsakomybės ir įsipareigojimų.
Tobulos rinkimų sistemos, deja dar niekam nepavyko sukurti. Lietuvos žmonės prie šios rinkimų sistemos jau pripratę. Rinkimų sistemos keitimas politinio stabilumo neatneš, ypač įvertinant visuomenės nepasitenkinimą daugiamandačių sąrašais. Žmonės nori pažinti savo kandidatą, už kurį balsuoja, vertina jo veiklą, darbus bei asmenines savybes. Atsisakius vienmandačių ir perėjus prie proporcinio atstovavimo, didmiesčiai užgožtų regionus, o daugiausia Seimo narių tokių atveju būtų renkama Vilniuje. Dėl to Seime regionams būtų mažiau atstovaujama, o regioninė politika taptų mažiau reikšminga. Tai ilgainiui tik didintų miestų ir regionų atskirtį. Ar tai teisinga?
Ir galų gale, kas gi atsitiko? Tris dešimtmečius mišri rinkimų sistema tiko, dėl jos nebuvo keliama garsių abejonių ir svarstymų, rinkimų programose valdantieji šio klausimo taip pat nekėlė, tai kur ir kieno čia ausys kyšo? Baimė netekti patogių vietų valdžioje neturi būti pagrindas keisti rinkimų sistemos. Rūpestį turėtų kelti mažas Lietuvos gyventojų rinkiminis aktyvumas. Tad verčiau perversmų iniciatoriai paieškotų būdų kaip padidinti žmonių pasitikėjimą politine sistema, nei rūpintųsi savo partiniu išlikimu, dešimtmečiams garantuota vieta aukščiausioje valdžioje.
Guoda Burokienė yra Lietuvos Respublikos Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narė, Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūno pirmoji pavaduotoja.
Užsk. Nr. GB-07
