Gyvenimo smūgiai krito vienas po kito: vilnietė Lilija apie sugebėjimą džiaugtis savo likimu netgi tada, kai jis atrodo viską iš jos atėmė

„Kai užsimušė mano vyras, visas mano pasaulis subyrėjo į šipulius, – pasakoja vilnietė Lilija. – Jis įstatinėjo langus, paslydo ir iškrito iš penkto aukšto. Vilniaus centre tie namai aukšti, tai nukritęs užsimušė iškart… Aš tada iš skausmo nieko aplink nemačiau, negalėjau nei miegoti, nei valgyti… Vyras buvo man ypatingai artimas žmogus, mano pirmoji meilė. Draugavome aštuonerius metus, po to apsivedėme, susilaukėme dukters. Abu daug dirbome, kad atsistotume ant kojų.“

Lilijos tėvai dirbo statybose dažytojais, abu buvo labai darbštūs. Po darbo ir išeiginėmis dienomis jie papildomai remontuodavo butus, todėl mažoji Lilija su kiek vyresniu broliu daugiausiai būdavo vieni. Jos tėvas buvo nebylys, jie susikalbėdavo gestais.

„Buvau gabi muzikai, mokiausi Vilniaus M.K. Čiurlionio meno mokykloje, – prisimena Lilija. – Tačiau kartą labai nesėkmingai susilaužiau ranką. Nors po kiek laiko ji lyg ir sugijo, tačiau kai grodavau – vis tiek skaudėdavo. O groti muzikos mokykloje reikėdavo kasdien po keletą valandų, todėl kiekviena diena būdavo labai sunki… O ir tai sulaužytai rankai nebuvo jokios ramybės, kai grodama ją visą laiką lankstydavau ir kilnodavau. Reikėjo jos nevarginti, leisti sugyti, tačiau labai norėjau mokytis, neatsilikti nuo draugų…“

Galų gale Lilija vis dėlto turėjo palikti M.K. Čiurlionio mokyklą. Kad liktų „prie meno“, perėjo į B. Dvariono meno mokyklą, tačiau netrukus sunkiai susirgo mama, gavo traumą tėvas.

Šeimos materialinė padėtis labai pablogėjo. Lilijai teko eiti dirbti ir tęsti mokslą vakarinėje mokykloje.

„Mamai labai skaudėdavo nugarą, tai daug metų jai gydė inkstus, – pasakoja Lilija. – O iš tiesų tai jai buvo tiesiosios žarnos vėžys. Jį jai nustatė žymiai vėliau, kai jau niekuo nebuvo galima padėti…“

Namukas sodų bendrijoje

Norėdami padėti susikūrusiai Lilijos šeimai, tėvai savo butą iškeitė į mažesnį butą Vilniuje ir namuką kolektyviniame sode prie Vilniaus. Ten ir įsikūrė Lilija su vyru ir naujagime dukrele.

„Namuką suremontavome ir praplėtėme, pasidarėme apšildymą, kad būtų galima gyventi ir žiemą, – pasakoja Lilija. – Vienintelis trūkumas buvo tas, kad jis buvo toli nuo autobusų stotelės, iki jos reikėdavo eiti gerą pusvalandį. Vasarą, kai šviesu, tai dar nieko, tačiau eiti porą kilometrų aklinoje tamsoje žiemą vienai buvo tikrai baisu…“

„O ką darysi, nors ir bijodavau, bet eidavau, – prisimena Lilija. – Dirbau tada keliuose darbuose, kurių vienas buvo tvarkyti pokylių salę. Pobūviai baigdavosi vėlai, todėl grįždavau namo vėlai vakare.“

Netekusi vyro, Lilija buvo priversta atsisakyti dalies darbų, kad galėtų prižiūrėti dukrytę. Kol vyras dar buvo gyvas, jie keisdavosi, kad mažoji namuose nebūtų viena.

„Graudu būdavo žiūrėti, kai mano dukrytė iki pat nakties sėdėdavo prie lango manęs laukdama, – prisimena Lilija. – Niekada neidavo viena miegoti, visada manęs sulaukdavo…“

Operacijos ir neįgalumas

Nuo daugelio darbų ir tų kasdienių kelionių į sodo namelį ir atgal, Lilijai netikėtai pradėjo skaudėti vieną kojos pirštą.

„Greičiausiai nušalau, – sako Lilija. – Negali to oro numatyti kartais, iš ryto lyg ir pakankamai šilta, o dienos metu pašąla ir vakare jau visai šalta. O eiti nuo sustojimo reikia ilgai, nepaisant ar sniegas, ar ledas. Atėjusi tuoj pat šildydavausi, kišdavau sušalusias kojas prie elektrinio radiatoriaus, tačiau po kiek laiko man pastoviai pradėjo skaudėti vienas kojos pirštas. Po to jis pradėjo juoduoti.“

Liliją paguldė į ligoninę. Kurį laiką dar bandė gydyti, tačiau vėliau pasakė, kad nėra kitos išeities, tik pirštą nupjauti.

Po operacijos moterį paleido namo, tačiau po mėnesio jai pradėjo skaudėti ir kitus du kojos pirštus. Juos irgi teko nupjauti.

Praėjus pusei metų kojos skausmas moteriai ne tik nepraėjo, tačiau juoduoti pradėjo jau visa koja. Liliją vėl paguldė į ligoninę. Buvo skubiai priimtas sprendimas nupjauti koją.

„Lilija, koją tu vis tiek prarasi, susitaikyk su tuo, – kalbėjo jai gydytojas. – Gyvena gi žmonės ir su viena koja. Tačiau dabar svarbiausia neuždelsti, kad liga neišplistų. Tada jau negalėsime tau padėti…“

Iš ligoninės Lilija grįžo į sodo namelį jau neįgaliojo vežimėlyje ir iškart suprato, kad jos gyvenimas ten pasibaigė.

„Sode gyveni ūkiškai, – kalba moteris. – Viską pačiai reikia pasidaryti – malkų atsinešti, krosnį pasikurti, vandens atsinešti. O ten visur slenksčiai, nėra jokių privažiavimų neįgaliajam pritaikytų… Kur aš ten su savo vežimėliu… Niekas gi nepadės, jeigu nugriūsiu…Kol ten gyvenome su vyru – viskas buvo paprasta, vienas kitam padėdavome. O dabar kas padės?

Persikėlimas į Vilnių

Lilija nusprendė grįžti iš sodų bendrijos į Vilnių. Ten ir į polikliniką netoli, ir namų nereikia kūrenti ir vandens nešioti.

Ji sutarė su sodo kaimynu pakeisti savo puikiai įrengtą namą sodų bendrijoje į jo turimą bendrabučio kambarėlį Vilniuje.

„Pardavinėti namą bijojau, – atvirai pasakojo moteris. – Girdėjau apie visokias apgavystes su grynais pinigais, o kai dar esi neįgalus – tai išvis nieko negalėsi padaryti, iš tavęs tiesiog atims pinigus ir viskas… Norėjau tik keistis.“

Lilijos dukterį savo bute priglaudė tėvai. Ji jau buvo kiek paaugusi, galėjo padėti prižiūrėti sergančią močiutę.

Tapusios neįgalia Lilijos gyvenimas Vilniuje buvo nelengvas.

„Gaudavau neįgaliojo pašalpą, tačiau didžiąją jos dalį atiduodavau dukters išlaikymui, – prisimena Lilija. – Sau pasilikdavau labai nedaug, neretai tiesiog badaudavau…“

Pasak moters, tuo metu jų giminę buvo tarsi užkeikimas koks užpuolęs – mirė daugybė jos artimų žmonių. Išvažiavo į Lenkiją ir dingo be žinios jos brolis.

„Per vienerius metus mirė net 13-ka man artimiausių žmonių – dėdžių, tetų, pusbrolių, – prisimena Lilija. – Neturėjau jėgų jau netgi į laidotuves vaikščioti ir to skausmo matyti, užsidariau savyje, stengiausi pati išgyventi su savo ligomis ir problemomis.“

Neįgaliosios gyvenimas

Pasak Lilijos, labiausiai ją nustebino daugelio jos sutiktų žmonių noras pasinaudoti jos negalia, nesigėdijant prašyti pinigų už menkiausią paslaugą.

„Tai man buvo šokas, – prisipažįsta moteris. – Visada kur tik galėdavau padėdavau kitiems ir, žinoma, niekada gyvenime nesitikėjau, kad man pačiai kada nors prireiks pagalbos… Mažai kas to, tikriausiai, tikisi… Tačiau kai pagalbos prisireikė, supratau, kad jos negausiu nemokamai, kad man reikės už viską susimokėti…“

Pasak Lilijos, daugelis jos bendrabučio tipo name gyvenančių kaimynų mėgsta išgerti. Padėti tai jie gali, tačiau ne už dyką. Todėl į juos kreipiasi tik ypatingais atvejais.

„Už viską turėdavau mokėti pastatydama jiems alaus, – prisipažįsta moteris. – Kartą man reikėjo tik batoną nupirkti, tačiau kai paprašiau kaimyno, jis už tą paslaugą paprašė pinigų alaus „bambaliui”. „Kodėl taip brangiai? – paklausė ji. – Ar tu žinai kiek batonų aš už tai galiu nusipirkti?“. „Tai tada pati eik ir nusipirk, – atšovė šis. – Galvoji, kalieka, aš tau čia koks tarnas?“

Sunkūs likimo smūgiai

Pasak moters, kartais jai tikrai labai sunku neprarasti pasitikėjimo žmonėmis, mokėti džiaugtis gyvenimu.

Tačiau ji tai sugeba.

„Aš kasdien dėkoju likimui, kad turėjau nuostabią vaikystę, mokiausi su talentingais žmonėmis, turėjau puikų vyrą, dukterį, – sako Lilija. – Šie prisiminimai mane palaiko. Blogų žmonių stengiuosi neprisiminti, jie man neegzistuoja. Atsimenu tik gėrį ir gerus žmones.“

Likimas tikrai šiai smulkiai moteriai savo smūgių negaili. Prieš porą metų jos duktė netikėtai mirė nuo širdies priepuolio.

„Tai buvo man milžiniškas smūgis, vos neišėjau iš proto nuo skausmo, – kalba moteris su ašaromis akyse žiūrėdama į dukters nuotrauką. – Už ką mane gyvenimas taip baudžia? Aš gi niekam blogo nepadariau, nieko nenuskriaudžiau, nepavogiau, visada stengiausi padėti…“

Maltiečių pagalba Lilijai

Pasak Lilijos, ji labai džiaugiasi kiekvienu maltiečių apsilankymu, jų atvežamu maistu, karšta sriuba, prašo jų įvairių buitinių paslaugų.

„Labai gerai sutariame su Vilniaus maltiečių savanoriu Audriu Smilgevičiumi, kuris man atveža maistą, – kalba moteris. – Kartą jam pasiskundžiau, kad neužsidaro mano šaldytuvo durelės. Audrys ne tik padėjo pataisyti mano seną šaldytuvą, tačiau po kiek laiko parūpino man žymiai didesnį šaldytuvą, nors ir naudotą. Puikūs žmonės, tegul jiems Dievas duoda sveikatos…“

Tokių pagalbos reikalingų žmonių kaip Lilija, o taip pat vienišų senelių, neįgaliųjų, maltiečiai 42 Lietuvos miestuose dabar prižiūri daugiau kaip 2600.

Maloniai kviečiame paremti Lietuvos maltiečių veiklą, skiriant 1,2 proc. nuo GPM.