Gyvenimo vingiai: nuo matematikos iki konditerijos

Jau dvi dešimtys metų, kai pajūriškei Zuzanai Vėlavičienei nereikia varstyti miestelio ugdymo įstaigos durų. Tačiau kiekvienas užkaboris ten turėtų atsiminti žingsnius moters, atidavusios 43-ejus gyvenimo metus pedagoginiam darbui. Anaiptol ne našta jai šis metų kraitis. „Kitur savęs nemačiau, laukdavau kiekvienos Rugsėjo 1-osios“, – sako ilgametė matematikos mokytoja ir direktoriaus pavaduotoja Z. Vėlavičienė.

Mokytoja kilusi iš 7 seserų šeimos. Baigusi Kulių miestelio progimnaziją, mokslus tęsė Klaipėdos pedagoginėje mokykloje, kur buvo ruošiami pradinių klasių mokytojai. 1952 m. ji pradėjo pirmąjį savo gyvenime darbą tuomet dar septynmetėje Pajūrio mokykloje. Pirmus metus teko mokyti istorijos, o nuo kitų ėmėsi matematikos. Mokyklos statusas vis keitėsi (aštuonmetė, vėliau vidurinė mokykla), tad prie pokyčių reikėjo taikytis ir Z. Vėlavičienei. Savo išsilavinimą ji tobulino Šiaulių mokytojų ir Vilniaus pedagoginiame institutuose.

„Nežinau, ar labai daug reikalavau, bet mokiniai buvo atsakingesni ir žingeidesni, – tvirtina buvusi mokytoja. – Kad triukšmautų pamokų metu – tokio dalyko nebuvo. Jeigu neparuošdavo namų darbų, likdavo po pamokų“.

Tiesa, pokštai buvo krečiami visais laikais. Štai ir mūsų pašnekovė mena, jog vieną Balandžio 1-ąją atėjusi į klasę, joje rado visai ne tuos mokinius, kuriems turėjo dėstyti pamoką. Išsyk ji pamaniusi, kad supainiojo kabinetą, tad puolusi atsiprašinėti. Tačiau netrukus pasigirdęs juokas išdavė esant išdaigos. Visiems buvo proga smagiai pakrizenti.

Pasak mokytojos, popamokinė veikla tuomet buvo privaloma. Z. Vėlavičienė vadovavo tautinių šokių kolektyvui, su kuriuo dalyvaudavo Dainų šventėse. Už tokią veiklą ilgą laiką nebuvo jokio atlygio, o po nepriklausomybės atkūrimo mokėta už vieną popamokinės veiklos valandą per savaitę.  Veikliam žmogui didžiulio galvos skausmo šis faktas nekėlė. Kad ir Z. Vėlavičienei, kuri pati noriai užsiėmė saviveikla – buvo moterų ansamblio, choro narė.

„Per ataskaitines valandas klasių auklėtojai turėdavo atsiskaityti, kiek pamokų per savaitę, praleido jų auklėtiniai ir kodėl. Tekdavo lankyti mokinius ir namuose. Tą darydavome sekmadieniais, mat šeštadieniais dar vykdavo pamokos, taigi išeiginių neturėjome“, – prisimena pašnekovė.

Mokytoja teigia, kad svarbiausias jos darbo tikslas buvo visgi ne popamokinė veikla, o kuo geriau išmokyti vaikus savo dėstomo dalyko. Per atostogas dalis mokinių sugužėdavo net į Z. Vėlavičienės namus, kur po 5–6 val. mokydavosi, drauge gamindavo pietus ir tiesiog maloniai leisdavo laiką kartu. Beje, šiandien aiškūs ir tokio darbo vaisiai, mat 9 iš buvusių Z. Vėlavičienės mokinių pasirinko matematikos mokytojo profesiją. Kita nemenka dalis – tiksliųjų mokslų studijas.

Išėjusi į pensiją, pedagogė bent porą metų neturėjo papildomai norinčių pasimokyti mokinių, tad tinginiauti nelinkusi moteris ėmė kepti tortus. „Norėjosi kažkuo užsiimti, negalėjau be darbo sėdėti“, – sako pašnekovė. O kepdavo ji didelius ir skanius naminius tortus, kuriais, matyt, yra nustebinusi ne vieną.

Šiandien Z. Vėlavičienė – aktyvi Pajūrio bočių draugijos narė. Ji ir Teresė Gečienė buvo vienos iš draugijos įkūrėjų. Vakaronėms, kelionėms moteris dažnai pasiūlo temų, joms pasiruošia užduočių, žaidimų, pasakojimų.

Su vyru Juozu Vėlavičiumi, ilgamečiu Pajūrio ugdymo įstaigos direktoriumi, taip pat matematikos mokytoju, Zuzana užaugino sūnų ir dukrą. Abu pasirinko studijuoti tiksliuosius mokslus. Dukra – KPI automatizuotas valdymo sistemas, sūnus baigė VGTU.

Nepamiršta pašnekovės buvę auklėtiniai: užsuka į svečius, pasveikina Mokytojų dienos proga. Praėjusią vasarą susitiko auklėtinių karta, mokyklą baigusi prieš 25 metus. Buvusią mokytoją jie taip pat aplankė jos namuose.