Hiperinfliacijos pagundos
Kai lankiausi Venesueloje prieš dešimtį metų, skaičiavai kišenėje nešiotus pavienius šalies pinigus – bolivarus – ir net smulkesnes monetas, stebėdamasis, kad šioje šalyje buvo pinigėliai, vertinami puse, ketvirtadaliu ir aštuntadaliu bolivaro. Įdomu. Neseniai gi patyriau, kad šalies sostinės parduotuvėje toks paprastas atšaldytas viščiukas kainuoja… 14 000 000 bolivarų. Iš esmės jis gal milijonus kartų nepabrango. Atpigo tas jau minėtas pinigėlis, atpigo taip, kad kainos dvigubėja jau ne dienomis, o valandomis. Per metus tai jau daugiau kaip milijonas procentų… Žinovai reiškinį vadina hiperinfliacija ir sako, kad tai jau ne toks retas reiškinys: Venesuelos hiperinfliacija dar nėra pirmas toks atvejis pasaulyje ir visai pasaulio rekordas.
Paprasta infliacija – keli procentai ar jų dalys per metus nėra koks nors siaubas. Kai kurie ekonomistai teigia kad tai yra net gi ekonomikos augimo stimuliatorius. Dalinis pinigų nuvertėjimas skatina inovacijas, efektyvesnį lėšų naudojimą ir savotiškai atpigina šalies prekes pasaulinėje rinkoje.
Tačiau jei skaičiai dideli – jei infliacija viršija 50 procentų per mėnesį, ji jau laikoma hiperinfliacija ir iš esmės reiškia ekonomikos griūtį. Pasaulio rekordininkai bent jau iki šiol yra… vengrai. Žinynai skelbia, kad po Antrojo pasaulinio karo Vengrijoje buvo sugeneruota mėnesio infliaciją, siekusi 41,900,000,000,000,000%. Ne kiekvienas net teisingai perskaitys šį skaičių. Pasakysiu, kad tai beveik 42 kvadrilijonai. Esant tokia infliacijai kainos dvigubėja maždaug kas 15 valandų. Vienas tuometinis JAV doleris buvo keičiamas į 460000000000000000000000000000
(4.6×1029) vengriško pengo (taip vadinosi tuometinis pinigas). Prisipažinsiu, nemoku žodžiais pasakyti, koks tai skaičius.
Pastarųjų metų rekordininkas – Zimbabvė, 2008 metų pasiekusi 79 600 000 000 – beveik 80 milijardų procentu infliaciją. Buvusi Jugoslavija 1994 metų pradžioje pasiekė 300 milijonų procentu mėnesio infliaciją. Buvo juokaujama, kad algos neverta neštis namo, per naktį ji neteks didelės dalies savo vertės. Po Pirmojo pasaulinio karo infliacija „graužė“ Vokietiją ir Sovietų Rusiją. Kurioziškai skamba faktas, kad 1923 metais vienas JAV doleris buvo keičiamas į trilijoną vokiškų markių. Rusai spausdino pinigus tik vienoje lapo pusėje, o rašyti laišką ant banknoto buvo pigiau nei už jį pirkti popierių. Antrojo Pasaulinio karo rimtų infliacinių problemų turėjo Kinija ir Graikija, po SSSR žlugimo – Armėnija, Turkmėnistanas, Ukraina, Rusija, Moldova…
Hiperinfliacijos istorija siekia tuos laikus, kai buvo išrasti pinigai, tiksliau – brangenybes simbolizuojantys metaliniai ar popieriniai simboliai – monetos bei banknotai. Istorikai primena, kad hiperinfliacija smaugė dar antikinė Romą, per III amžiaus krizę, o Didžioji Prancūzijos revoliucija XVIII amžiaus pabaigoje sukėlę nuvertėjimą, kurią dabartiniai ekspertai vertina kaip kokių 300 procentų infliaciją.
Pinigai yra visuomenės susitarimas – fikcija, kuriai visi pritaria. Susitarimas paprastas – mes keičiamės popieriaus gabalėliais, sutardami, kad jie turi tam tikrą vertę, o valstybė yra pasirengusi tą vertę tikrai „padengti“, t.y. iškeisti į brangiuosius metalus ar kitus „įvertinamus“ gaminius. Taigi.
Po karų, perversmų, kitokių socialinių kataklizmų pritrūksta pinigų cirkuliacijai, nėra kur ir iš ko skolintis, nėra pinigų atlyginimams valstybės tarnautojams, norima pagyvinti ekonomiką įliejant popierėlių už kurios bus galima kažką pirkti, ar atgaivinto jos tiesiog akivaizdžią dvėselieną. Taip paleidžiamos pinigų spausdinimo staklės ar gelbėjamasi laikinais pinigais, kurie niekuo nepadengti greitai tampa tik popieriais. O kartais infliaciją sukelia tiesiog vadovų ekonominė-finansinė trumparegystė. Apie Venesuelą ir Zimbabvę kitaip ir nepasakysi. Kvailiausiais būdas padaryti žmones turtingais… duoti tiek pinigų, kiek negaila išspausdinti…
Nors pinigas yra tik popierius, vadinami nepadengti popierėliai greit visai neatitinka to, aks ant jų parašyta. Tiksliau – niekas tuo nebetiki. Didžiausio nominalo „popierėlis“, pasirodęs apyvartoje buvo vengriškas 100 kvintilijonų pengų banknotas. Kitais žodžiais 100 000 000 000 000 000 000 (turi būti dvidešimt nulių). Buvo išspausdintas net dešimt kartų vertingesnis banknotas – vieno sekstilijono, bet apyvartoje taip ir nepasirodė. Tiek daug nulių sunku suskaičiuoti, jų net nespausdino – banknotas vadinosi šimtas milijonų trilijonų pengų. Didžiausias su visais nuliais išspausdintas banknotas buvo Zimbabvėje. Spėkite, koka tai skaičius – 100 000 000 000 000?
Anksčiau ar vėliau ateina laikas atsipeikėti ir atsisakyti tų nulių virtinės. Dažnai hiperinfliacija baigiasi pinigų keitimu arba vadinama jų denominacija. Denominacijų istorija taip pat spalvinga. 2005 metais milijonas Turkijos lirų tapo viena naująja lira, o jau minėtos Zimbabvės naujasis doleris tapo vienas vietoj milijardo senų. Mažesnių denominacijų būta beveik kiekvienoje šalyje.
Ar mes turėjome savą lietuvišką hiperinfliaciją? Ogi taip., nors labai trumpai ir labai nedidelę. 1992 metų sausį infliacija Lietuvoje buvo 54 procentai ir tai vienintelis kartas, kai nuvertėjimas viršijo minėtą 50 procentų mėnesinės infliacijos ribą. Galime pasidžiaugti, kad latvių infliacija tuo meti buvo 64, o estų – 87 procentai. Bet tai buvo ne tie pinigai, kurių stabilumu pelnytai didžiuojamės.
Užs. Nr. EV-68
