Į kaimą su laiko mašina
Panevėžio miesto „Židinio“ bibliotekoje gyvenimas verda ir vasarą. Tik nepagalvokite, kad dėl to kaltas lauke tvyrantis karštis, anaiptol. Dar taip neseniai nutilo vaikų vasaros stovyklos šurmulys, pats atostogų , kelionių įkarštis, bet mes surizikavome ir pabandėme dar kartą suburti buvusius stovyklautojus bendram tikslui.
„Aukštaitiška dėlionė“ – tai pavadinimas, jungiantis daug ir įvairių renginių, kuriuos susiplanavome rašydami projektą , skirtą 2015-iems- Etnografinių regionų metams- paminėti. Vienas iš jų- pažintinė kelionė su tikslu apžiūrėti Kleboniškių kaimo buities ekspoziciją, sudalyvauti ten rengiamose šventėse.
Nepabūgę afrikietiškų karščių, pasiėmę į kelionę gerą nuotaiką, draugiškumą, žingeidumą ir, žinoma, truputį vandens atsigaivinti, šeštadienio popietę iškeliavome, tikėdamiesi bendromis jėgomis prijungti dar vieną dėlionės dalį.
Mus pasitiko gražiame Daugyvenės upės slėnyje išsidėsčiusios sodybos ir iš toli matomas ant kalvos įsitaisęs vėjo malūnas. Muziejaus darbuotoja aprodė visus kaimo statinius: klojimus, klėtis, gryčias, daržines, rūsį, pirtį. Ji papasakojo ir apie juose įrengtas ekspozicijas, kuriose maksimaliai tiksliai atkurta ūkininkų buitis nukelia į XIX a. pabaigą.
Ir tikrai, einant senų medžių ūksmėje pasislėpusiu žvyruotu kaimo keliuku, gražiai įrėmintu pintomis tvoromis, apimdavo jausmas, kad mes čia atvykome ne autobusu, o stebuklinga laiko mašina, švystelėjusia mus gerą šimtmetį atgal.
Gražiu liepteliu pasiekę kitą upės krantą, buvome palydėti iki malūno, turėjome galimybę ir į vidų užeiti, ir laiptais iki pat viršaus užlipti, pro langelius pasidairyti. Nors tą dieną nejudėjo ne tik malūno sparnai, bet ir medžių lapai, bet mus patikino, kad malūnas pilnai atrestauruotas ir veikiantis. Grįžtant pro pušyną, užsukome ir į Kleboniškių piliakalnį.
Atsigaivinti sustojome prie upės. Galimybė pabraidyti karščio išvargintiems keliautojams buvo labai laiku ir vietoje. O mūsų laukė dar viena pramoga, sakytume, net visos kelionės desertas- senoviniame klojime įrengtoje salėje žiūrėjome Kurtuvėnų folkloro ansamblio „Kurtuovė” vaidintojų grupės spektaklį pagal Aišbę „Avinėlis nekaltasis” (režisierė Ramunė Mikėnienė). Po jo nusifotografavome su aktoriais (juk ne kiekvieną dieną tokia galimybė pasitaiko!) ir patraukėme namų link.
Netikėtai nuoširdus buvo vienos su mumis vykusios mamos vertinimas: „ Aš vis tik galvoju, kad ir aš, ir mano vaikai esame savotiški našlaičiai-neturime tikro kaimo“. O mes ,bibliotekos darbuotojai, tyliai džiaugėmės, galėdami nors dalinai kompensuoti šį trūkumą.
