Į knygą sudėtos lėlių gaminimo tradicijos
Lietuvos Respublikos Seimas 2015-uosius metus paskelbė Etnografinių regionų metais. Koks tikslas? Etnografinių regionų metų tikslas – telkti visus Lietuvos etnografinius regionus, įvairiapusiškai atskleisti jų savitą kultūrą. Meškuičių gimnazijos bibliotekoje (Šiaulių r.) įvyko renginys „Tautinė lėlė“, skirtas etnografinių regionų metams pažymėti. Į renginį susirinko mokytojai, atskubėjo svečiai iš Meškuičių bendruomenės, Meškuičių lopšelio-darželio, Meškuičių viešosios bibliotekos.
Mokytoja, tautodailininkė, „lėlių karalienė“ Aušra Petrauskienė pristatė savo išleistą knygą „Miestelis, kuriame gyvena lėlės“. Knygutėje pasakojama apie Šiaurės Lietuvos Vakarų Aukštaitijos lėlių gaminimo tradicijas. Pagrindinis knygos personažas Goda kartu su savo močiute keliauja po atokų Lietuvos miestelį Žagarę aplanko senas močiutes, susipažįsta su įvairiom jų vaikystės lėlėm. Knygą smagu skaityti įvairaus amžiaus skaitytojui. Mažasis skaitytojas ras spalvingų nuotraukų, iliustracijų, jaunasis – patirs pažinimo jausmą, brandus skaitytojas, prisimindamas vaikystę, ras istorijos faktų. Įdomu tai, kad knygos personažai-senieji žagariečiai, seniai gyvenantys miestelyje. Jų nuotraukas ir pasakojimus Aušra įamžino savo knygoje, kaip istorinius faktus mūsų ateinančiom kartom.
Meškuičių gimnazijos mokinys Vytautas Drazdauskas dalyvauja Comenius projekte. Jis sukūrė filmuką „Tautinė lėlė“. Filmukas buvo parodytas Turkijoje. Susirinkusiems iš įvairių kraštų mokiniams buvo parodytas mūsų šalies tautinis rūbas. Kaip smagu matyti, kai kitos tautybės, rasės žmogus laiko rankoje unikalų lietuvišką daiktą. Gimnazijos mokytojai ir svečiai jaukiai gurkšnodami arbatą iš turkiškų puodelių, žiūrėjo mokinio sukurtus filmukus, dalinosi įspūdžiais ir patirtimi.
„Skirtingos kartos kūrė kitokius žaidimus ir užsiėmimus. Lėlė – seniausias amžių žaislas, sujungiantis daugelį gyvenusių kartų. Ji buvo jaukesnio tarpusavio santykio žadintoja ir mokytoja. Naujai siūlomų techninių žaidimo formos šiandien dažnai stokoja humaniškesnės, bendražmogiškesnės fantazijos. Verta atsigręžti į tautinės kultūros lobius, atskleistus per lėlę- lėlytę. Juk tai mūsų praeities gerumo, žinių ir kūrybos simbolis, prie kurio vis dar galime prisiliesti.“ A. Petrauskienė
