Į namus, kuriuose gyvena Strazdanotas Berniukas

Gegužės 24 dieną trys Varėnos „Ryto“ progimnazijos mokinių klasės su mokytojomis Angele Kamanduliene, Ona Veličkiene, Neringa Saldiene leidosi į pėsčiųjų žygį į Mergežerio kaimą, skirtą vaikų poeto Martyno Vainilaičio 85-osioms gimimo metinėms atminti. Žygį organizavo Varėnos viešoji biblioteka. Tai projekto „Ežio dvare“ tęsinys.

Penkių kilometrų ilgio kelias į Martyno Vainilaičio gimtąjį kaimą vingiuoja mišku. Vaikai žygiavo iš vakaro pažymėta trasa. Stebėjo gamtą, juk ji buvo pamėgto poeto įkvėpimo šaltinis. Pakeliui sutiko didelį vilkšunį, ramiai bestovinčią stirnaitę, stebėjo skruzdėlynus, nedidelius žydinčių bruknių ir mėlynių plotelius, klausėsi paukščių melodijų, skaičiavo gegutės kukavimus. Priėjo „skruzdžių autostradą“ (taip pavadino kelio atkarpą, kuria į abi puses skubėjo nesuskaičiuojama daugybė skruzdėlių), kad nesugadintų jų maršruto ar nesutraiškytų darbščių vabaliukų, vaikai turėjo pakeisti savo judėjimo liniją. Sužinojo, kad miškas, kuriuo eina – ne sodintas, o savaimingai sudygęs ir užaugęs. Kaimo pradžioje matė senovinių avilių, įrengtų storų medžių kamienuose, domėjosi senovine bitininkyste.

Smėlio takas nuvedė iki senųjų kaimo kapinaičių, kur išlakių pušų pavėsyje amžinam poilsiui atgulė M. Vainilaitis. Tą vietą saugo balto marmuro angelas, sukurtas žymaus skulptoriaus Antano Kmieliausko, iškalti poeto žodžiai: „Išlakios pušys dangų remia. Žydroji vyturio malda. Aš sugrįžau į savo žemę. Ir neišeisiu niekada. Su savo protėviais kalbėsiu daininga dzūkiška šneka, o Jums aš volunge čiulbėsiu, šnarėsiu kadagio šaka“. Uždegta atminimo  žvakutė, deklamuoti M. Vainilaičio eilėraščiai.

Po to žygeiviai, choru, deklamuodami eilėraščius, pasiekė gimtąją M. Vainilaičio sodybą. Kieme auga didelis Martyno sodintas ąžuolas. „Teturiu vienintelį pomėgį – sodinti medžius. Kiekvieną pavasarį prie namo pasodindavau po medelį. Tiesa, kartais tėvas būtent toje vietoje nuspręsdavo pasėti tabaką ir mano medelį išraudavo. Bet jau didžiulis užaugo jaunystėje pasodintas ąžuolas“, – rašė poetas. Vaikus pasitiko Martyno sesuo Antosė Kierienė, pakvietė užsukti į sodybą, apžiūrėti namą ir kiemą, visoms grupėms padovanojo po knygą „Akivarų tiltas“. Sodybą žymi atminimo lenta su išgraviruotomis poeto eilėmis, kurios tarsi iliustruoja, įprasmina visos jo gausios kūrybos svarbą: „Ateikit, – niekad neapvilsiu, dainelė šypseną pratęs. Saulutės aukso Jums pripilsiu, – ištieskit baltas rankutes! Ateikit, – kelia pūgą žvainą pietys į obelis žvainas. Tegu visi vaikai ateina į mano širdį, į dainas!“ ir Adolfo Teresiaus skulptūra „Strazdanotas berniukas“. Strazdanotas berniukas – poeto simbolis, lydėjęs jį visą gyvenimą.  „Ateina vakaras. Už mano vaikystės pievų nusileidžia saulė, pilkai žydroje, prieblandoje paskęsta kaimas, namai, kambarėlis. Žinau, aplankė mane žydroji valanda – mano kūrybos metas, ir tada iš vaikystės krašto atbėga mano bičiulis Strazdanotas Berniukas. Atbėga pakvipęs žiedais, uogomis… Taip aš rašau, kai viską apgaubia tamsa, kai nutyla dienos garsai. Ir Strazdanotas Berniukas nėra koks išgalvotas. Jis iš mano kaimo, mano mokyklos, strazdanota vaikystės dvasia. Tas berniukas labai panašus į rusų filmo apie nuogą karalių herojų, pasakiusj karaliui visą teisybę. Tik maniškis gražesnis. Kai rašiau Bruknelę, Strazdanotas Berniukas sukviesdavo į mano kambarį visokiausių būtybių – kaukučių, laumių, miškinių, aitvarų… Užgesindavau šviesą ir rašydavau apie juos, kol dar galėdavau ką įžiūrėti toje žydroje prieblandoje…“

Ir atminimo lenta, ir „Strazdanoto berniuko“ skulptūra yra sukurtos Varėnos viešosios bibliotekos iniciatyva, kaip projektų, pateiktų Kultūros ministerijai, dalis.

Varėnos viešosios bibliotekos bibliotekininkė Lina Blėdienė vedė literatūrinę viktoriną, skaitė eilėraščius-mįsles, Renata Česnulevičienė išmokė vaikus deklamuoti eilėraštį „Cha Cha Cha“, Aldutė Skamarakienė – „Mano dzūkiška skaičiuotė“, mokiniai skaitė poemėlę „Ežio dvaras“.

O koks žygis be vaišių gamtoje. Žygeiviai kepė dešreles, vaišinosi atsineštais užkandžiais, o pasistiprinę grįžo į Varėną. Mokiniams įteikti Viešosios bibliotekos direktoriaus Eitaro Kazimiero Krupovičiaus diplomai –

pėsčiųjų žygyje į Martyno Vainilaičio gimtinę, skirtame poeto 85-osioms gimimo metinėms atminti, įveikusiems 10 kilometrų.

Žygį rėmė Lietuvos kultūros taryba.