Ignaliniečių „Lelija“ mėgavosi uteniškių „Verdenės“ svetingumu

Birželio 2 dieną Ignalinos rajono literatų klubo atstovai ir veiklos koordinatorė bibliotekininkė Virginija Mesropian uteniškių kvietimu viešėjo literatūrinėje-etnografinėje Miškinių sodyboje Juknėnų kaime. Tai trimis stogastulpiais visus pasitinkanti poeto Antano Miškinio (1905–1983) gimtinė,  kurioje įrengta Utenos kraštotyros muziejaus ekspozicija, skirta A. ir M. Miškiniams.

Ignaliniečius sodyboje šiltai pasitiko jos šeimininkė muziejininkė Rimanta Gaidienė,  Utenos rajono literatų klubo „Verdenė“ vadovė Regina Stakėnienė ir būrelis šio klubo narių, iš kurių bene labiausiai mums pažįstamas poetas Petras Panavas. Visi susėdo senojoje troboje, ant medinių suolų,  aplink balta staltiese užtiestą stalą. Čia skambėjo eilės ir pamąstymai apie gyvenimą, kūrybą. Buvo pristatytos ir uteniškiams dovanotos naujos knygos: Ignalinos literatų kūrybos rinktinė „Banguojantys žodžiai“ ir publicistės Dalios Savickaitės apybraižų ciklas „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji“.

Rašytoja Gintarė Adomaitytė prisiminė praeitais metais VšĮ „Meno bangos“ vykdytą literatūrinį projektą ir įdomias jo veiklas: susitikimus su rašytojais, poetais, kūrybines dirbtuves, kūrybos skaitymus. Dalia Savickaitė kalbėjo apie nuostabias asmenybes, individualybes, kurias jai pavyko įamžinti knygos puslapiuose. Autorė pasidžiaugė gražia uteniškių literatūrine veikla ir klubui priklausančių rašytojų sąjungos narių gausa. Kraštotyrininkas Antanas Karmonas pasakojo apie jau parengtą ir šiuo metu rengiamą knygas, kuriose jis gilinasi į Rytų Lietuvos istorinį ir etninį palikimą, atskleidžia faktus apie nežinomus įvykius ir asmenybes. Plačiau papasakota apie 1940 metų Rytų Lietuvos tautinį sąjūdį. Eiles skaitė Lolita Reifonaitė, Rimutė Skunčikienė, Lina Kovalevskienė, uteniškė poetė Regina Katinaitė-Lumpickienė. Labai skirtingos liejosi nuotaikos ir emocijos – nuo skaudžiai ir teatrališkai dramatiškų iki filosofiškų, tarmės žodžiais sustiprintų ir išgrynintų. 

Apie kraštietį rašytoją, vertėją ir žurnalistą  Pulgį Andriušį  kalbėjo muziejininkas Antanas Gasperaitis. Jis apgailestavo, kad ši kūrybinga asmenybė nepelnytai užmiršta ir būtina tą klaidą ištaisyti. Pulgis Andriušis (tikr. Fulgencijus Andrusevičius) gimė 1907 metais Gaidžių kaime, Tauragnų valsčiuje. Jis baigė penkias klases Utenos Saulės gimnazijoje, vėliau Kauno „Aušros“ gimnaziją, Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo literatūrą, o po karo emigravo į Australiją.  Antanui Gasperaičiui buvo palinkėta išleisti knygą apie šį kraštietį ir taip nušviesti dar vieną atminties šešėlį.

Tikrai nuoširdžiai pasidžiaugta uteniškio mokytojo, poeto ir dailininko Vytauto Petronio knyga „Nežinomas kelias“, o gal geriau tiktų sakyti – kuklia ir šviesia asmenybe, kuri lyg tyras brangakmenis sužibo jos dar nepažinojusiems.  Tai jau aštuntoji, nedidelė eilėraščių ir ekslibrisų knygelėje, apie kurią garbingo amžiaus autorius daug nekalbėjo, o tiesiog visiems padovanojo, kad kiekvienas galėtų pats įvertinti. Jis pasakojo apie savo gyvenimą, mokytojo darbą, prisiminė tėvelius ir visą jo ilgą kelią nušvietusią motinos pedagogiką, kuri ir dabar stebina. „Savo mamos meilės ir jos tolerancijos pamokų niekaip negaliu pamiršti ir vis galvoju, iš kur ji viską žinojo“,– pasakojo 95-metis V. Petronis. O šiandien jis didžiuojasi savo garsiais anūkais, dainininke Aiste ir režisieriumi Vyčiu, kurie tokie talentingi ir vis stebina senelį…

Vis pajuokaudamas apie autorių pasakojo jo bičiulis Petras Panavas, sakęs, kad Vytautas yra tiesiog neįtikėtinai geras žmogus, kuriam viskas patinka, visi žmonės geri ir niekuo pasiskųsti jis negali. „Vytautas tikrai Dievo sutvertas, o yra ir tokių, kurie iš neandartaliečių ar dar blogiau – iš beždžionių kilę…“,– porino poetas. P. Panavas dar  ir pabarė autorių už tai, kad šis neįdėjo į knygelę jam gražiausio eilėraščio, kurį abu sukūrė, kad tingi rašyti atsiminimus. O bičiulio atsikalbinėjimus, kad jis nelaiko savęs poetu, atrėmė šmaikščiu posakiu: „Visi mes esame poetai ir artistai sumauto teatro“.

Vėliau pokalbiai vyko prie arbatos ir vaišių stalo, o prieš išvažiuojant prie stogastulpių surengta  tikra fotosesija. Kiekvienas namo išsivežė mokytojo literato Stepo Eitminavičiaus dovanotą uteniškių autorių mintį ar ketureilį, ranka užrašytą tarsi prasmingą palinkėjimą…