Ignaliniečių susitikimas su kunigu Ričardu Doveika – kelias iki šv. Velykų, tikrasis ir kultūrinis tikėjimas…
Kovo 21 dieną Ignalinos viešojoje bibliotekoje šiltai sutiktas kunigas Ričardas Doveika. Garsus pamokslininkas apie pusantros valandos bendravo su ignaliniečiais ir tas laikas prabėgo nepastebimai. Kalba liejosi kaip upės vanduo, kartais lengvai pajuokaujant, kartais sulaikant klausančiųjų kvėpavimą, suvokus tiesos galią ar išgirdus nuginkluojantį klausimą. R. Doveika pradėjo nuo to, kad Ignalinos kraštas jam mielas ir savas, nes iš Kazitiškio kilusi jo brolienė, todėl čia būti – tai lyg sugrįžti namo. O bendravimas su žmonėmis jam visada labai malonus. „Esu iš tų kunigų, kuriam neduok pavalgyti, bet duok pakalbėti…“,– juokavo svečias.
Dievo dovaną kalbant paliesti žmonių širdis turintis kunigas pasidalijo savo įžvalgomis apie įstabų laiką prieš šv. Velykas, kai gamtoje ir sieloje vyksta virsmas iš tamsos į šviesą, iš snaudulio į gyvybės prasiveržimą, kai šviesa visada nugali… Apie Jėzų Kristų, kurio prisikėlimą švęsime ir didįjį paradoksą, kai visi tiki jį gyvenus kaip istorinį asmenį, bet tik nedaugelis – kaip Viešpatį, dabar esantį gyvą ir veikiantį mūsų gyvenime.
Kalbėta apie gražias ir žmonėms patinkančias šventines tradicijas ir jų laikymąsi, tačiau pastebėta, kad tradicijos keičiasi, praranda savo giliąją prasmę. „Pasaulis pamėgo kultūrinę krikščionybę, kuri remiasi tik tradicijomis ir papročiais, o turinio nebelieka. Turime patikėti, kad Velykos įvyksta dėl manęs asmeniškai, kad aš esu mylimas ir kad yra tas, kuris dėl manęs ir vėl numirtų, jei to prireiktų. Ar viską apie Kristų žinodamas tu tiki juo ir amžinuoju gyvenimu su juo? Ir kiek reikia nuolankumo patikėti? “– klausė kunigas ir kvietė per šventes mažiau žiūrėti, kas padėta ant stalo, o su meile žvelgti į visus už to stalo susėdusius, nes tai ir yra namų bažnyčia ir namų altorius.
Susitikimo dalyviai galėjo susimąstyti apie tikinčiojo žmogaus buvimą viešojoje erdvėje, apie asmeninę evangelizaciją bei kiekvieno indėlį į bendrąjį gėrį, drąsą liudyti, išeiti iš savęs ir ateiti prie kito. Kaip leido suprasti kunigas, Lietuvoje, kuri save vadina katalikišku kraštu, yra labai mažai tikinčiųjų, atgimusių iš dvasios ir tai įrodo didelis savižudybių, skyrybų skaičius, kaip gyvas priekaištas vaikų namuose augantys vaikai, dažnai turintys tėvus, giminaičius…Netgi ir kunigai yra dvejopi: dirbantys kunigo darbą ir gyvenantys kunigo gyvenimą… Taip jau yra.
Lietuviams, pasak kunigo, niekaip nesiseka išlipti iš vergo sąmonės. Jie pasirengęs atsisakyti savęs, savo tapatumo, ištirpti praradus savitumą ir visa tai dar pavadinti šiuolaikiškumu. Kaip to pavyzdys yra mūsų pavardės. Nors vieninteliai pasaulyje turime tokią įdomią moteriškų pavardžių darybą, tačiau visai to nevertiname – keičiame, trumpiname ir surandame pasiteisinimų, kad neva užsieniečiams jas sunku užrašyti ir pan. Kunigas sako: „Tai vergo pasiteisinimas. Štai ispanas turi dvigubą pavardę, paveldėtą iš mamos ir tėvo. Pabandykite iš jo vieną atimti… Ir jam visai nerūpi, kad kas nors nesupras ar nesugebės užrašyti – juk tai jo tapatumas“. Kalbėta ir apie žmogaus sąmoningumą, dalyvavimą valstybės gyvenime, drąsą kalbėti ir pareigą balsuoti.
Dar keletas kunigo minčių, kurios skambėjo kaip patarimai ar kaip perspėjimai, parodantys mūsų gyvenimo realybę ir pagrindines problemas, kurias patys susikuriame: „Kai geras žmogus tyli ir tampa abejingas, įsigali blogis…“, „Mums nebejauku žiūrėti vienas į kitą, nes nebežinome, ką veikti vienas su kitu”, „Puikybė sėkmėje – aukščiausias priminimas, kad patirsi katastrofą“, „Sugrįžk į bažnyčią, ten rasi tokį patį kaip ir tu“, „Dievui nekalbėkite apie problemas, kalbėkite problemoms, kurias su dievu išspręsite…“, „Tikėjimas tau neleidžia verkšlenti, savęs žeminti, vadinti „niekuo“, nes Dievas nedaro klaidų ir todėl kiekvienas, koks bebūtų jo kelias, yra unikalus ir mylimas“, „Dievas niekada nesielgia su žmogumi neatsakingai, jis viską pasako ir parodo, tačiau suteikia laisvą valią rinktis“.
Sunku atpasakoti ar aprašyti susitikime pasakytas mintis ir tuo labiau ten sklandžiusią dvasią. Juk svarbu, kaip ir su kokia jėga žodis buvo pasakytas, kaip jis paveikė besiklausančius. Būtent tokiais momentais supranti, kad to, kas duota, pats nepasiimsi, gali būti dėkingas gavęs ir dėkingas galėjęs klausytis gavusiojo… Ignaliniečiai tikrai buvo dėkingi svečiui, jį gražiai pagerbė ir apdovanojo ir jei ne tas tiksintis laikas, dar būtų buvę ir buvę kartu.
