Ignalinos krašto muziejuje – smagus Velykų laukimas
Kovo 13 dieną Ignalinos krašto muziejuje, kaip ir kasmet belaukiant šv. Velykų, surengta edukacinė verbų rišimo pamokėlė. Ją vedė Ignalinoje gerai žinoma šio dailiojo amato puoselėtoja Zofija Laurinėnienė. Šįkart į edukaciją pakviesta Vidiškių gimnazijos ketvirtokų klasė su mokytoja Elena Abeciūniene. Mokiniai taip pat kviesti apžiūrėti muziejuje eksponuojamą strigailiškietės Stasės Rastenienės sukurtų margučių parodą „Margučių pavasaris“. Vienas už kitą gražesni ir meniškai sudėlioti tarp žolynų jie kviečia laukti didžiosios gamtos ir žmogaus atgimimo šventės.
Mokymuose dalyvavusiems vaikams tautodailininkė labai kantriai ir su meile aiškino ir rodė, kaip pradėti verbos rišimą. Į muziejų moteris atsinešė gausybę sudžiovintų augalų. Visi jie gražiai pagal rūšis sudėlioti į atskiras dėžutes. Sunku net įsivaizduoti, kiek laiko skirta tam suruošti. Zofijos verbos rišamos ant pagaliuko, o žolynai tvirtinami siūlu, kuris vyniojamas aplink. Darbas vyko labai smagiai. Verbų rišimas Zofijai tapo jos hobiu ir geriausiu laisvalaikiu, jis visada lydimas gerų minčių, ramaus nusiteikimo. Tuo netrukus įsitikino ir pamokėlės dalyviai. Kartu su jais verbas rišo muziejaus direktorė Renata Veličkienė bei darbuotojos. Visi patyrė didelį kūrybos džiaugsmo ir išbandė savo kantrybę. Rišant verbą nepaskubėsi – tuoj susivels siūlas, iškris žolynėlis ar bus kreivai pritvirtintas…
Zofiją vaikai vadino mokytoja, o kaipgi kitaip. Ji jau daug metų ne tik pati kuria gražiausias verbas, bet ir to moko kitus. Moteris dar kuria nuostabius paveikslus ir vadovauja Ignalinos rajono neįgaliųjų dailės būreliui. Paveikslus ji dėlioja iš įvairiausių sėklyčių, augalėlių, kitų gamtinių medžiagų, jie prakalba į širdis prasmingais raštais ar mielais širdžiai kaimo vaizdais.
Tačiau kiekvieno pavasario belaukiant moters širdį užvaldo verbos. Tai lyg žydinčios vasaros prisiminimai ir gyvybės žadinimo simbolis. Kaip sako Zofija, visą verbos grožį lemia tinkamai sudėti ir suderinti augalėliai. Jos verbose puikuojasi rugiai, smilgų, viksvų viršūnėlės, kraujažolės, sausutės, linai, šlamučiai, kiškio uodegėlės. Moteris parduoda verbas mugėse, tačiau riša jas tikrai ne dėl pardavimo, o dėl malonumo. Ir ši pamoka buvo malonumas. Smagu matyti taip susidomėjusius ir kantriai dirbančius vaikus, kurie šventėms turės po gražią pačių sukurtą verbą.
Pirmą kartą verbos lietuvių kalba paminėtos 1573 metais. Tradicinė lietuvio verba – tai paprasčiausia kadagio puokštelė, pagyvinta tujos, išsprogusio gluosnio ar žilvičio šakele. Parsinešę iš bažnyčios žmonės verbą užkišdavo už švento paveikslo, laikydavo pagarboje. Bet prieš tai namiškius smagiai verba pamušdavo sakydami: „Ne aš mušu, verba muša, būk laimingas, nuo visų ligų apgintas…“. Verbos, kurias riša mokymus vedusi Zofija, dar vadinamos Vilniaus krašto verbomis. Dabar jos išplitę po visą Lietuvą ir yra tikrai populiarios.
