Ilgus metus policijai paskyrusi Angelė Urbonienė: „Policijos ateitį matau šviesią“
37-erius metus policijoje dirbanti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų biuro Kriminalistinio aptarnavimo skyriaus viršininkė Angelė Urbonienė į savo kabinetą trečiame aukšte šiandien vieną iš paskutinių kartų lipa puikiai pažįstamais laiptais. Gruodžio 31 dieną Angelė paskutinį kartą pakils nuo darbo stalo, o sausio pradžioje į darbą susirinkę bendradarbiai darbus tęs be ilgametės kolegės, kurią kiekvienas iš jų ateidamas į policiją sutiko jau dirbančią ir dalijančią patarimus naujokams. Moteris teigia dar nežinanti, koks gyvenimas jos laukia be policijos, bet žingsnį į nežinią žengia ramiai. „Jau laikas“ – užtikrintai sako Angelė. Už pavyzdingą tarnybą policijos generalinio komisaro Lino Pernavo įsakymu, Angelei įteiktas pirmojo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklas „Angelas sargas“.
– Pabaigėte visus darbus, kuriuos norėjote atlikti, ar dar paliekate nebaigtų?
Mūsų darbai nesibaigiantys. Nuvažiuoji į įvykį, apžiūri, padarai tyrimus. Tada imiesi kito įvykio. Ir taip be sustojimo.
– Kokios nuotaikos paliekant policiją? Netrūks darbo?
Nuotaikos geros. 37-erius metus dirbu – pakanka. Taip nusprendžiau ir išeinu gerai nusiteikusi. Nežinau, ar trūks policijos. Dabar dar apie tai negalvoju, dar dirbu, gyvenu šia diena. Kiti kalba, kad po mėnesio atsiranda nostalgija. Gal ir man taip bus, pamatysime. Pirmas dienas turbūt galvosiu, kad esu atostogose. O paskui stengsiuosi kur nors išvažiuoti. Noriu išpildyti savo svajonę – pamatyti Grenlandiją.
– Ką jums reiškė darbas policijoje?
Baigusi vidurinę mokyklą stojau į Kūno kultūros institutą, bet neįstojau. Tada atėjau į miliciją. Iš pradžių nenorėjau čia dirbti. Darbas pradėjo patikti tik kai mane pervedė į kriminalistus ekspertus. Tada supratau, kad tai tikrai mano vieta. Tuo metu buvom tik keturi ekspertai apskrityje. Kiekvieną kartą kitas miestas: Radviliškis, Akmenė… Būdavo, išvažiuoji ryte, grįžti vėlai naktį. Iš pradžių vykdydavau paprastesnes užduotis. Darbo pradžioje vykdavau į lavonines daktiloskopuoti lavonų, fotografuodavau, ryškindavau nuotraukas, nes fotoaparatai buvo su juostelėmis, nuotraukos juodai baltos. Paskui tapau vyresniuoju ekspertu. Būti kriminalistu ekspertu, reiškia ieškoti to, ko iš pradžių net nematai, nepastebi. Turi surasti rankų ar avalinės pėdsakus, mikrodaleles, DNR. Eksperto darbas mano gyvenime reiškia labai daug. Visos mano svajonės išsipildė. Jaučiuosi gimusi pačiu tinkamiausiu laiku.
– Per šį laiką, kai dirbote policijoje, turbūt daug kas pasikeitė?
Kai pradėjau dirbti, nusikaltimai buvo paprastesni. Nebuvo tokių baisių nužudymų, sprogdinimų ir panašių įvykių. Smarkiai pasikeitė ir technika, su kuria dirbame. Būdavo, kad žiemą nuvažiuoji į įvykį su Zenit fotoaparatu, padarai vieną nuotrauką ir jis užšąla. Kiši jį po skvernu, pašildai, vėl išsitrauki. Tobulėjanti technika visada buvo lyg palengvėjimas.
– Kokią policiją matote ateityje?
Norėtųsi, kad greičiau būtų įgyvendintos reformos. Kad žmonės galėtų ramiai ir gerai dirbti. Policijos ateitį matau tikrai šviesią.