„Iliados“ ir „Odisėjos“ vaizdiniai pagal poetą Alvydą Valentą
Alytuje su svarbia literatūrine misija apsilankė du poetai – Alvydas Valenta ir Juozas Žitkauskas. Abu tikri prigimtiniai dzūkai (pirmasis kilęs iš Gegutės kaimo, o antrasis – Kapčiamiesčio vaikas), tad Dzūkijos sotinėje buvo deramai priimti. O juk ir proga buvusi rimta, mat Alvydas Valenta alytiškiams pristatė savo poezijos knygą, kurios leidybinius nuopelnus visai nesikuklindamas prisiėmė jo bičiulis Juozas Žitkauskas, šįkart atstovavęs savo vadovaujamai leidyklai „Slinktys“. Bet apie viską iš pradžių…
Poetas, prozininkas, žurnalistas Alvydas Valenta – gimęs Lazdijų rajone, bet vėliau su tėvais persikėlęs gyventi į Alytų, o dar vėliau „išplaukęs į platesnius vandenis“ – į Kauną, Vilnių. Parašęs ir išleidęs nemažą pluoštą knygų, tarp kurių garbingiausią dalį užima poezijos rinkiniai (šiuo metu autorius jų priskaičiuoja septynis). Alvydo Valentos kūryba stebina savita stilistika, išskirtiniu pasaulio matymu ir gebėjimu prasiskverbti iki pat žmogaus pasąmonės. Regis, viskas čia autoriaus preciziškai apgalvota, tačiau tuo pačiu skaitytojui lyg ir suteikiamas lengvumo pojūtis.
Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje Alvydas Valenta pristatė savo naujausią poezijos knygą „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“. Nors šis leidinys Alytaus kultūros įstaigose pristatomas jau nebe pirmą kartą, tačiau šįkart atrasta dar rimtesnė priežastis – šis eilėraščių rinkinys poezijos kategorijoje atrinktas į leidinių, pretenduojančių pelnyti „Metų knygos“ nominaciją, penketuką.
„Leisdamas šį rinkinį, neturėjau intencijų nei atsistoti šalia Homero, nei kaip kitaip prie jo priartėti. Norėjau tik dar kartą Homerą perskaityti, paieškoti istorinių, kultūrinių kontekstų, bendrų aniems laikams ir mūsų laikmečiui situacijų. Tasai „perskaityti“, „paieškoti“ užtruko gerus penkiolika metų. Iš pradžių kažin kaip pasirašė keli, vėliau – keliolika tekstų su „Iliados“ ir „Odisėjos“ giesmių citatomis. Kai prisirinko daugiau, pradėjau manyti, gal išeitų parašyti po komentarą ar iliustraciją kiekvienai Homero giesmei. Galų gale taip ir atsitiko…“ – knygos anotacijoje atvirauja A. Valenta.
„Iš visų septynių Alvydo poezijos knygų – šioji yra „pati pačiausia“ – stipriausia ir geriausia. Ši knyga jį tarsi grąžino į literatūrą – į viešąjį literatūros lauką. Skaitytojai, kurie arba jo nežinojo, arba buvo jį primiršę, paskaitę šią knygą arba apie ją išgirdę iš kitų, sugrįš pas jį arba, tikiuosi, imsis skaityti daugiau Alvydo poezijos, – renginyje kalbėjo Juozas Žitkauskas. – Apraiškų antikos motyvais būta ir ankstesnėse jo knygose, tačiau tokio vientisumo, konceptualumo tikrai nebūta nei jo, nei kieno kito kūryboje.“
Matant tokį rezultatą, visai neturėtų stebinti faktas, kad Alvydas Homerą yra perskaitęs bene keliasdešimt kartų. Jis sakosi skaitydavęs tai vieną, tai kitą giesmę daugybę kartų – atskirais prisėdimais, atskirus epizodus.
Paklaustas apie tai, kokiomis nuotaikomis, parašęs apie karą, gyvenąs dabar, kada karas vyksta, A. Valenta atskleidė savo požiūrį: „Iliada“ yra epas apie karą – apie pirmąjį Europos civilizacijoje ir kultūroje žinomą karą. Paskui tie karai atsikartoja. Skiriasi žmonės, skiriasi laikmečiai, skiriasi daugybė dalykų, bet yra ir bendrų bruožų, ir bendrų priežasčių. Tos priežastys, turbūt, visais laikais panašios: teritorija, žmonių godumas, ekonominiai ar politiniai interesai, jie įvairiai išreiškiami, bet priežastys panašios. Bet yra viena rašyti apie karą arba improvizuoti Homero temomis. Viena, kai žiaurumas, blogis yra kažkur toli nuo tavęs. Visiškai kitas dalykas yra, kai tas karas vyksta dabar, šalia, norom nenorom, nors ir nesi tiesiogiai įtrauktas, bet vis tiek, jeigu nesi „arbūzo galva“, tai supranti, kas vyksta. (…) Kalbėti apie kažkokias nuotaikas tai… Galima pasakyti tik tai, kad po Aušvico kažkas iš vokiečių ar prancūzų poetų paklausė, kaip apskritai įmanoma poezija po Antrojo pasaulinio karo, po Holokausto ir po visų tokių baisybių. Na, poezija buvo, tebėra ir liks…“
Skirti dėmesį Homero kūrybai per Alvydo Valentos prizmę, įsigilinti į svarbias būties dedamąsias – karą ir kelionę, paieškoti paralelių su šiuolaikine realybe, ypač su nūdiena, kai taip brutaliai Europoje žvanga ginklai, kviečiami visi skaitytojai.
„Galiu pusiau juokais, pusiau rimtai pasakyti, kad apie literatūrą geriausiai išmano arba ją dėstantys mokytojai, arba mokiniai, kai jiems reikia egzaminą laikyti, o autorius paprastai mažai išmano. Jis tiesiog rašo, parašo, paleidžia į gyvenimą kūrinį, o kaip ten jau yra tai… Gali jis pasakyti, žinoma, gali daug šnekėti, bet tas jo šnekėjimas yra toks keistokas…“ – saviironiškai pašmaikštavo Alvydas Valenta.
Pasidomėti Dzūkijos krašto autorių poezija tikrai verta! Knygą „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“ skaitytojai gali pasiskolinti iš Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos.
