Ilona Urnikienė: Šaltojo karo muziejus – praeities liudininkas

Iš­kart po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pra­si­dė­jo šal­ta­sis ka­ras tarp JAV ir So­vie­tų Są­jun­gos. Anais lai­kais gra­žiau­sio Že­mai­ti­jos kam­pe­lio – Pla­te­lių eže­ro apy­lin­kių – gy­ven­to­jai net ne­nu­tuo­kė, ko­kią įta­ką pa­sau­liui ga­li pa­da­ry­ti ša­lia įsi­kū­ręs slap­tas ob­jek­tas – vie­nin­te­lis Eu­ro­po­je po­že­mi­nis ba­lis­ti­nių ra­ke­tų pa­lei­di­mo kom­plek­sas. Šian­dien apie uni­ka­lų mū­sų is­to­ri­jos lai­ko­tar­pį pa­sa­ko­ja čia įkur­to Šal­to­jo ka­ro mu­zie­jaus va­do­vė Ilo­na Ur­ni­kie­nė.

Ka­ri­nės ba­zės vir­smas… mu­zie­ju­mi

At­ver­tos pa­slap­tys vi­lio­ja – gal to­dėl kas­met į mu­zie­jų kai­me­ly­je ša­lia Pla­telių eže­ro at­vyks­ta dau­gy­bė lan­ky­to­jų ne tik iš Lie­tu­vos, bet ir iš vi­so pa­sau­lio – vien per­nai čia pa­bu­vo­jo apie 37 tūks­tan­čiai. To­kių mu­zie­jų – įsi­kū­ru­sių bu­vu­sio­se ka­ri­nė­se ba­zė­se – pa­sau­ly­je yra ži­no­ma tik trys: Uk­rai­no­je, JAV ir čia, Plokš­ti­nė­je, Plun­gės ra­jo­ne. Plokš­ti­nės ka­ri­nė ba­zė 1978 bir­že­lį bu­vo nu­gin­kluo­ta ir už­da­ry­ta, o so­vie­tai, iš­mon­ta­vę ra­ke­tas ir pa­si­ė­mę ku­rą, 1979 me­tais ga­lu­ti­nai iš čia pa­si­trau­kė, pa­lik­da­mi vi­sa ki­ta. Ka­dan­gi bu­vu­sių ka­ri­nių ob­jek­tų nie­kas ne­pe­rė­mė sau­go­ti be­veik 10 me­tų, vie­ti­niai, ve­da­mi smal­su­mo, pra­dė­jo lan­džio­ti ir žiū­rė­ti, kas čia bu­vo ir kas li­ko. At­ra­dę įvai­riau­sių va­rik­lių, ka­be­lių, lai­dų, spal­vo­tų ir ne­spal­vo­tų me­ta­lų, die­ną nak­tį var­go, kol iš­pjaus­tė ir iš­ne­šė.

993 me­tais į sa­vo ran­kas už­da­ry­tos ka­ri­nės ba­zės prie­žiū­rą pe­rė­mė Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­ci­ja. Tuo­me­ti­nis ŽNP di­rek­to­rius Vid­man­tas Be­za­ras nu­ta­rė įkur­ti mi­li­ta­riz­mo eks­po­zi­ci­ją. Nuo 1996 me­tų pra­dė­tos ves­ti pir­mo­sios eks­kur­si­jos ir su­lauk­ta di­džiu­lio lan­ky­to­jų su­si­do­mė­ji­mo. 2010 me­tais ga­vus lė­šų iš Eu­ro­pos Są­jun­gos fon­dų, per dve­jus me­tus at­lik­ti re­no­va­ci­jos dar­bai. Taip lan­ky­to­jams du­ris at­vė­rė Šal­to­jo ka­ro mu­zie­jus, prie ku­rio įkū­ri­mo la­bai daug pri­si­dė­jo Kau­no ka­ro pa­vel­do di­rek­to­rius Vla­di­mi­ras Or­lo­vas, dir­ban­tis Kau­no VII for­te – be pa­teik­tų idė­jų, jis mu­zie­jui pa­rū­pi­no ir eks­po­na­tų.

Gam­tos gro­žio kam­pe­ly­je – mir­ties ne­šė­jos

„So­vie­tų pa­li­ki­mas – bu­vu­si po­že­mi­nė ra­ke­tų pa­lei­di­mo aikš­te­lė Plokš­ti­nė­je – vie­nin­te­lė to­kia Lie­tu­vo­je ir pa­ti pir­mo­ji pa­sta­ty­ta So­vie­tų Są­jun­go­je. Ne­to­lie­se, Ša­tei­kių kai­me, bu­vo ir ant­že­mi­nė ba­zė (to­kių Lie­tu­vo­je bu­vo jau dau­giau – Kar­mė­la­vo­je, Uk­mer­gės, Tau­ra­gės ra­jo­nuo­se). Kuo sky­rė­si po­že­mi­nė ir ant­že­mi­nė ba­zės? Po­že­mi­nė­je ba­zė­je esan­čiai ra­ke­tai pa­leis­ti pa­kan­ka 22 mi­nu­čių, nes čia vis­kas pa­ruoš­ta, o ant­že­mi­nė­je lai­ko rei­kė­jo dvi­gu­bai dau­giau – net 45 mi­nu­čių“, – pa­sa­ko­ja mu­zie­jaus va­do­vė.

Vie­ta po­že­mi­nei ba­zei pa­si­rink­ta ne­at­si­tik­ti­nai, nes bu­vo la­bai pa­lan­ki: iš čia pa­leis­tos ra­ke­tos bū­tų ga­lė­ju­sios pa­siek­ti be­veik vi­są Eu­ro­pą; ap­lin­kui bu­vo miš­kai mas­kuo­tei; leng­vas grun­tas po­že­mi­nėms sta­ty­boms; pa­kan­ka­mai aukš­tas ly­gis virš jū­ros (apie 160 m); ne­daug gy­ven­to­jų (vi­sos so­dy­bos iš čia bu­vo iš­kel­tos, gy­ven­to­jams su­mo­kė­jus po 4,5 tūkst. rub­lių – tuo me­tu tai bu­vo ne­ma­ži pi­ni­gai).

„Ra­ke­tos pa­lei­di­mo ba­zė pra­dė­ta sta­ty­ti 1960 rug­sė­jo mė­ne­sį. Iš vi­so per dve­jus me­tus dir­bo apie 10 tūks­tan­čių ka­rei­vių sta­ty­bi­nin­kų, dau­giau­sia es­tų tau­ty­bės. Jie kas­tu­vais iš­ka­sė 4 šach­tas ra­ke­toms. Bu­vo įreng­tos ir po­že­mi­nės mo­no­li­ti­nių kon­struk­ci­jų pa­tal­pos ra­ke­tų pa­lei­di­mo kom­plek­sui. Šach­tos su ra­ke­to­mis bu­vo už­deng­tos di­džiu­liais, apie 200 to­nų sve­rian­čiais, ir, ma­ny­ta, bran­duo­li­nį spro­gi­mą ga­lin­čiais at­lai­ky­ti gelž­be­to­ni­niais ku­po­lais. No­rint pa­leis­ti ra­ke­tą, pir­ma rei­kė­da­vo tą ma­sy­vų ku­po­lą ati­trauk­ti – me­ta­li­nės kon­struk­ci­jos, tro­sų ir ga­lin­gų va­rik­lių pa­gal­ba per 10 mi­nu­čių jis bū­da­vo nu­tem­pia­mas, – Ilo­na Ur­ni­kie­nė mos­te­lė­jo ran­ka į ma­sy­vų gelž­be­to­ni­nį ant že­mės pa­vir­šiaus gu­lin­tį ku­po­lą (aikš­te­lė­je ma­to­si vi­si ke­tu­ri.). – Šach­tos gy­lis – 30 met­rų, į kiek­vie­ną bu­vo pa­tal­pin­ta po vie­ną R-12 ti­po vi­du­ti­nio nuo­to­lio bran­duo­li­nę ra­ke­tą, ku­ri bu­vo 23 met­rų aukš­čio. Šių ra­ke­tų tai­ki­niais ta­po Nor­ve­gi­ja, Is­pa­ni­ja, Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja, Va­ka­rų Vo­kie­ti­ja. Kas tre­ji–­ket­ve­ri me­tai ta kryp­tis bu­vo kei­čia­ma, at­si­žvel­giant į po­li­ti­nę si­tu­a­ci­ją.“

Ka­rei­vi­nių te­ri­to­ri­ja – ypa­tin­go sau­gu­mo zo­na

„Ne­to­lie­se nuo ba­zės bu­vo ka­ri­nis mies­te­lis, ku­ria­me nuo­lat gy­ven­da­vo apie tris šim­tus ka­rei­vių (į ra­ke­tų pa­lei­di­mo aikš­te­lę jie at­vyk­da­vo tik bu­dė­ti), – pa­sa­ko­ja Ilo­na, mu­zie­ju­je ro­dy­da­ma vie­to­vės ma­ke­tą. – Ka­rei­vi­nė­se bu­vo trys gy­ve­na­mie­ji kor­pu­sai, dvi val­gyk­los: vie­na – ka­rei­viams, ki­ta – ka­ri­nin­kams, me­di­ci­nos punk­tas, di­džiu­lis au­to­ūkis, net kiau­lių fer­ma. Plokš­ti­nė­je įreng­to­je ka­ri­nė­je ba­zė­je ar­ki­nia­me san­dė­ly­je lai­ky­tos bran­duo­li­nės ko­vi­nės gal­vu­tės.

Vi­sa ši slap­ta ir ypa­tin­ga ka­ri­nė te­ri­to­ri­ja pus­tre­čio ki­lo­met­ro spin­du­liu bu­vo ap­tver­ta še­šio­mis ap­sau­gi­nė­mis li­ni­jo­mis: spyg­liuo­ta vie­la, aukš­ta elek­tros įtam­pa, sig­na­li­za­ci­ja, še­šių met­rų plo­čio ap­sau­gi­ne juos­ta, ku­ri bu­vo la­bai plo­na ir kaip tin­klas pa­tie­sia­ma ant že­mės. Nak­čiai ka­rei­viai įjung­da­vo 1 700 V įtam­pą, die­ną – 220 V. Į šiuos miš­kus joks gry­bau­to­jas ar uo­gau­to­jas ne­ga­lė­da­vo pa­tek­ti, o jei ant to­kios ap­sau­gi­nės juos­tos už­klys­da­vo koks nors miš­ko žvė­re­lis, jis žū­da­vo. Dėl pa­slap­ties iš­sau­go­ji­mo čia vež­da­vo tar­nau­ti ka­rei­vė­lius iš Vi­du­ri­nės Azi­jos, Es­ti­jos, na, o jei pri­reik­da­vo at­vež­ti lie­tu­vių – tai juos ga­ben­da­vo nak­tį au­to­mo­bi­ly­je la­bai il­gai ap­lin­kui suk­da­mi ra­tus, kad šie ne­ga­lė­tų įsi­vaiz­duo­ti, kur esą.“

Žings­niais per pra­ei­tį

Mu­zie­ju­je šal­to­jo ka­ro is­to­ri­ja pri­sta­to­ma… ant grin­dų, kur nu­da­žy­ta lai­ko juos­ta: nuo 1945 – šal­to­jo ka­ro pra­džios, čia pa­žy­mė­ti svar­biau­si įvy­kiai ir da­tos bei ka­ro pa­bai­ga – 1987 me­tai.

„Po Di­džio­jo Tė­vy­nės ka­ro pa­bai­gos tarp JAV ir So­vie­tų Są­jun­gos iš­au­go ne­pa­si­ti­kė­ji­mas ir įtam­pa, nuo 1947 šios dvi di­džiau­sios vals­ty­bės ta­po pa­grin­di­nė­mis prie­ši­nin­kė­mis pa­sau­lio po­li­ti­ko­je. Pa­ti są­vo­ka – Šal­ta­sis ka­ras – sa­ko, jog tik­ro ka­ro ne­bū­ta: vy­ko ko­va pro­pa­gan­dos, po­li­ti­kos ir eko­no­mi­kos sri­ty­se. La­bai svar­bi da­ta bu­vo 1962 me­tai – įvy­kiai Ku­bo­je, kai vi­sas pa­sau­lis bu­vo vos ke­lios va­lan­dos iki tik­ro ka­ro: Ku­bo­je įvy­ko kri­zė, pa­si­kei­tė val­džia, ku­ri su­si­py­ko su ame­ri­kie­čiais ir ru­sams pa­siū­lė sa­vo te­ri­to­ri­ją dis­lo­kuo­ti ra­ke­toms, kad šios bū­tų kuo ar­čiau Ame­ri­kos kran­tų ir pa­tai­ky­tų į di­džiau­sius Ame­ri­kos mies­tus. Ra­ke­tos bū­da­vo pluk­do­mos lai­vais į Ku­bos sa­lą, ka­ri­nė tech­ni­ka api­for­mi­na­ma kaip ko­lū­ki­nės tech­ni­kos pa­gal­bos kro­vi­nys. Nu­pluk­dy­tos ir ne­su­sek­tos iš­bu­vo la­bai ne­il­gai – apie po­rą sa­vai­čių. Vė­liau di­plo­ma­ti­jos ke­liais pa­vy­ko su­si­tar­ti, kad ame­ri­kie­čiai sa­vo ra­ke­tas iš­ga­ben­tų iš Tur­ki­jos, o so­vie­tai – iš Ku­bos.

1968 me­tai bu­vo ypa­tin­gai svar­būs dėl įvy­kių Če­kos­lo­va­ki­jo­je – Pra­hos pa­va­sa­ris. Bū­tent tais me­tais vie­ną vie­nin­te­lį kar­tą bu­vo pa­si­ruoš­ta iš Plokš­ti­nės pa­leis­ti ra­ke­tas – ba­zė­je vi­są mė­ne­sį bu­vo pa­skelb­ta ko­vi­nė pa­dė­tis, lauk­ta nu­ro­dy­mo iš Mask­vos. 1979 me­tais kal­ba­ma taip pat apie lai­ko­tar­pį, kai trum­pai ka­ri­nei ope­ra­ci­jai so­vie­tai įžen­gė į Af­ga­nis­ta­ną, ta­čiau ši mi­si­ja už­si­tę­sė iki de­šimt­me­tį tru­ku­sio ka­ro“, – pa­sa­ko­da­ma I. Ur­ni­kie­nė ap­ro­do pa­tal­pą, skir­tą in­for­muo­ti lan­ky­to­jus su pa­sau­lio po­li­ti­ne pa­dė­ti­mi, ku­rios ne­at­sie­ja­ma da­lis bu­vo ir ši ka­ri­nė ba­zė.

At­ver­tos slap­to­sios du­rys…Šian­dien mu­zie­jaus cen­tri­nė­je po­že­mi­nė­je da­ly­je ga­li­ma ap­lan­ky­ti ta­da bu­vu­sias ypa­tin­gai svar­bias pa­tal­pas su ku­ro už­pil­dy­mo, ku­po­lų nu­tem­pi­mo, ra­ke­tų pa­lei­di­mo pul­tais. Čia pat – ir po­il­sio kam­ba­riai, mo­ko­mo­sios kla­sės, su­spaus­to oro ba­lio­nų pa­tal­pa, ener­ge­ti­kos sky­rius, elek­tri­nė. Iš šio cen­tro, esan­čio per du aukš­tus po že­me, bu­vo ga­li­ma pa­tek­ti į vi­sas ke­tu­rias šach­tas (jos tar­pu­sa­vy­je ne­bu­vo su­jung­tos).

„Tuo me­tu čia bu­vo šil­do­ma elek­tra – su­sta­ty­ti di­džiu­liai ka­lo­ri­fe­riai pūs­da­vo šil­tą orą į ap­lin­ką. Įreng­ta ir ven­ti­lia­ci­jos sis­te­ma, ku­ri pri­jung­ta prie da­bar­ti­nės ir pui­kiau­siai vei­kia. To­dėl tiek žie­mą, tiek va­sa­rą pa­tal­po­se tem­pe­ra­tū­ra bū­da­vo apie 17–19 laips­nių ši­lu­mos. Bu­vo ir mais­to at­sar­gų san­dė­liu­kas, ir van­dens re­zer­vu­a­rai, tu­rė­ta ir su­spaus­to de­guo­nies. Pa­vyz­džiui, jei ant že­mės bū­tų įvy­kęs che­mi­nis ar bio­lo­gi­nis už­terš­tu­mas, čia dar bū­tų ga­li­ma iš­gy­ven­ti apie tris pa­ras“, – pa­sa­ko­ja Ilo­na…. į ra­ke­tų pa­lei­di­mo pul­tąSvar­biau­sia cen­tri­nės da­lies pa­tal­pa – ra­ke­tų pa­lei­di­mo pul­tai. Bū­tent iš čia, su­lau­kus nu­ro­dy­mo iš Mask­vos ir su­ve­dus slap­tus ko­dus, bu­vo ga­li­ma pa­leis­ti bet ku­rią ra­ke­tą. Mu­zie­ju­je yra tik­ras ori­gi­na­lus ra­ke­tos pa­lei­di­mo rak­te­lis ir spy­ne­lė. Vi­sos čia bu­vu­sios ra­ke­tos – bent de­šimt kar­tų ga­lin­ges­nės nei ame­ri­kie­čių ato­mi­nės bom­bos, nu­mes­tos ant Ja­po­ni­jos mies­tų Hi­ro­si­mos ir Na­ga­sa­kio. Tar­kim, vie­na to­kia pa­leis­ta ra­ke­ta to­kį mies­tą kaip Lon­do­nas aki­mirks­niu bū­tų ga­lė­ju­si nu­šluo­ti nuo že­mės pa­vir­šiaus.

…į ra­di­jo ry­šio maz­gą

„Vie­no­je iš pa­tal­pų bu­vo įreng­tas ra­di­jo ry­šio maz­gas, iš kur bu­vo pa­lai­ko­mas ry­šys su Mask­va, o da­bar čia pri­sta­to­ma ra­ke­ti­nė tech­ni­ka. Pir­mo­sios ra­ke­tos bu­vo iš­ras­tos la­bai se­niai – Ki­ni­jo­je XIII a. Jos bu­vo pa­pras­tos, daž­niau­siai skir­tos fe­jer­ver­kams, ir tik šal­to­jo ka­ro me­tu gin­kluo­tė la­bai iš­to­bu­lė­jo. Mu­zie­ju­je pa­ka­bin­tas R-12 ti­po so­vie­ti­nės vi­du­ti­nio nuo­to­lio ra­ke­tos ma­ke­tas, su­ma­žin­tas 10 kar­tų. Ra­ke­ta bu­vu­si 23 met­rų il­gio, dvie­jų da­lių: 19 met­rų il­gio ra­ke­ta-ne­šė­ja ir 4 met­rai ko­vi­nės gal­vu­tės su bran­duo­li­niu už­tai­su. Ra­ke­tos ga­le bu­vo va­rik­lis, ku­ro (avia­ci­nio ži­ba­lo ir kon­cen­truo­tos azo­to rūgš­ties) ba­kai ra­ke­tai ne­šė­jai, o ko­vi­nis už­tai­sas bu­vo ra­dio­ak­ty­vu­sis plu­to­nis. Tai­gi, pri­klau­so­mai nuo to, ko­kį tiks­lą rei­kia pa­siek­ti, tiek už­pil­do­ma ku­ro. Ra­ke­ta ne­šė­ja skren­da, kol pa­si­bai­gia ku­ras, ta­da at­si­jun­gia ir nu­kren­ta ko­vi­nė da­lis, su­kel­da­ma spro­gi­mą. Ra­ke­ta su ku­ru svė­rė 42 to­nas, be ku­ro – 5 to­nas. Kiek­vie­no­je ra­ke­to­je bu­vo įreng­tas gi­ros­ko­pas – prie­tai­sas, ne­lei­džian­tis ra­ke­tai nu­kryp­ti nuo kur­so. Tuo me­tu ra­ke­tos tiks­lo pa­tai­ky­mo pa­klai­da bu­vo nuo vie­no iki dvie­jų ki­lo­met­rų – tai bu­vo la­bai ne­žy­mu, nes nu­mes­ta ra­ke­ta ga­lė­jo vis­ką su­nai­kin­ti ir už­terš­ti ra­dia­ci­ja šim­to ki­lo­met­rų spin­du­liu“, – la­bai įdo­mia ir svar­bia in­for­ma­ci­ja pa­si­da­li­ja I. Ur­ni­kie­nė.

…į po­il­sio-pro­pa­gan­dos kam­ba­rį

Bu­vu­sia­me įgu­los po­il­sio kam­ba­ry­je da­bar pri­sta­to­ma po­li­ti­nė pro­pa­gan­da, ku­ri šal­to­jo ka­ro me­tu bu­vo la­bai pla­čiai nau­do­ja­ma ir daž­niau­siai ski­ria­ma sa­vo vi­suo­me­nei. Vie­no­je kam­ba­rio pu­sė­je pa­vaiz­duo­ti pla­ka­tai so­vie­tų po­li­ti­nei pro­pa­gan­dai, ki­to­je pu­sė­je – ame­ri­kie­čių.

„Pa­si­žiū­rė­jus į tuos pla­ka­tus ma­ty­ti, kad so­vie­tai vaiz­da­vo sa­ve kaip la­bai stip­rią ir ga­lin­gą vi­suo­me­nę bei ar­mi­ją, aiš­ki­na­ma, jog čia vis­kas la­bai ge­rai: dar­bo yra, pa­val­gy­ti yra, o ap­lin­kui – vien tik prie­šai, ku­rie die­ną nak­tį sva­jo­ja mus už­pul­ti ir suž­lug­dy­ti. Ame­ri­kie­čiai pa­vaiz­duo­ti kaip tur­čiai, lo­bis­tai, ka­ro iš­troš­kę žmo­nės. Ši pro­pa­gan­da bu­vo la­bai pla­čiai nau­do­ja­ma ir per te­le­vi­zi­ją – vy­res­nės kar­tos žmo­nės dar pri­si­me­na iš Mask­vos tran­sliuo­ja­mą ži­nių lai­dą „Vrė­mia“, ku­rio­je apie 80 pro­cen­tų ži­nių su­da­rė po­li­ti­nė pro­pa­gan­da, o li­ku­si da­lis – nau­jie­nos. Šal­to­jo ka­ro mu­zie­jaus že­mė­la­py­je ma­ty­ti, jog į šį ka­rą bu­vo įtrauk­tas be­veik vi­sas pa­sau­lis, iš­sky­rus kai ku­rias In­di­jos, Pie­tų Af­ri­kos vals­ty­bes, Švei­ca­ri­ją, Ai­ri­ją“, – mu­zie­jaus va­do­vė pri­mi­nė bu­vu­sią mū­sų kas­die­ny­bę.

…ry­ši­nin­kų pa­tal­pą

Įdo­mu pa­tal­po­je, ku­rio­je sė­dė­jo ry­ši­nin­kai. Pa­si­ro­do, jie at­lik­da­vo la­bai svar­bias funk­ci­jas, nes ka­ri­nis kom­plek­sas nie­ka­da ne­iš­ei­da­vo į ete­rį su jo­kiu pra­ne­ši­mu, sie­kiant iš­veng­ti de­mas­ka­vi­mo.

„Ga­lin­go im­tu­vo pa­gal­ba bu­vo klau­so­ma­si ypa­tin­gai slap­tų daž­nių ir lau­kia­ma ko­vi­nio val­dy­mo sig­na­lo – už­ko­duo­to pra­ne­ši­mo, ku­rį ga­vus, rei­kė­jo at­lik­ti vie­no­kią ar­ba ki­to­kią už­duo­tį. Ko­vi­nio val­dy­mo sig­na­las skam­bė­jo la­bai pa­pras­tai – mor­zės abė­cė­le skai­čių, rai­džių jun­gi­nys, koks nors kon­tro­li­nis žo­dis. Ga­vus to­kį pra­ne­ši­mą, ra­dis­tas tu­rė­jo jį už­ra­šy­ti ant te­leg­ra­mos la­po, tą la­pą per­duo­da­vo va­dui, pas­ta­ra­sis iš sei­fo iš­si­trauk­da­vo už­ra­šus ir ly­gin­da­vo, ar gau­tas pra­ne­ši­mas su­tam­pa su tu­ri­mo­mis ži­nio­mis, ar ne. Jei­gu su­tap­da­vo, va­di­na­si, va­das tu­ri kaž­ką at­lik­ti – gal­būt ra­ke­tą už­pil­dy­ti ku­ru ar pa­leis­ti, o gal vi­sai nuim­ti nuo bu­dė­ji­mo. Ne­bu­vo taip, kad kaž­kas pa­skam­bin­tų te­le­fo­nu ir pa­sa­ky­tų, kad jūs tu­rit pa­leis­ti ra­ke­tą – vi­si pra­ne­ši­mai bu­vo gau­na­mi slap­tai, už­ko­duo­tu sig­na­lu“, – pa­sa­ko­ja I. Ur­ni­kie­nė.

…į elek­tri­nę

Ka­ri­nia­me kom­plek­se svar­bų vaid­me­nį vai­di­no ener­ge­ti­kos sky­rius su elek­tri­ne, ku­rios iš­li­kę tik­tai rė­mai.

„Da­bar čia pri­sta­to­ma ci­vi­li­nė gy­ny­ba, nes šal­to­jo ka­ro me­tu ci­vi­lius gy­ven­to­jus rei­kė­jo ruoš­ti bran­duo­li­niam spro­gi­mui, – Ilo­na mos­te­lė­jo sten­dų link. – Tuo me­tu bu­vo ka­sa­mos ir da­ro­mos įvai­riau­sios slėp­tu­vės (čia ro­do­ma, kaip jas pa­si­da­ry­ti), tiek mo­kyk­lo­se, tiek dar­bo­vie­tė­se bū­da­vo to­kių pla­ka­tų, rei­kė­jo mo­kė­ti už­si­dė­ti du­jo­kau­kes, jo­mis nau­do­tis, vyk­da­vo įvai­riau­sios var­žy­bos. Bet jei­gu bū­tų įvy­kęs bran­duo­li­nis spro­gi­mas, nie­kas ne­bū­tų iš­si­gel­bė­jęs. Šio­je pa­tal­po­je pra­ėji­mas bu­vo tik apie pus­an­tro met­ro – nei lu­bų, nei sie­nų ne­si­ma­tė, vien tik lai­dai ir ka­be­liai, o dau­ge­lis lai­dų, sie­kiant ap­sau­go­ti juos nuo ok­si­da­ci­jos, bu­vo pa­auk­suo­ti (vie­ti­niai gy­ven­to­jai juos iš­pjaus­tė ir iš­ne­šė).

Už­tat nie­kas iš vie­ti­nių gy­ven­to­jų ne­su­ge­bė­jo įveik­ti iš­li­ku­sio di­džiu­lio ir ga­lin­go elek­tri­nio ge­ne­ra­to­riaus, ga­lin­čio ga­min­ti elek­trą vi­sai ka­ri­nei ba­zei (to­kie pa­tys va­rik­liai bu­vo nau­do­ja­mi ir po­van­de­ni­niuo­se lai­vuo­se). Va­rik­lio ga­lin­gu­mas – 830 kW/val. Čia at­vež­tą ge­ne­ra­to­rių įkė­lė su kra­nais, su­mon­ta­vo, ir tik po to bu­vo už­dė­tos sto­go per­dan­gos. Jis bu­vo at­sar­gi­nis, nes tuo me­tu elek­trą ka­riš­kiai tu­rė­jo au­to­no­mi­nę, tad jei­gu kar­tais bū­tų nu­trū­kęs elek­tros tie­ki­mas, jie bū­tų ją pa­si­ga­mi­nę pa­tys. Šis ge­ne­ra­to­rius pa­pras­tai bū­da­vo pa­lei­džia­mas tik per pra­ty­bas ir ap­mo­ky­mus – ta­da ba­zė­je kil­da­vo di­džiu­lis triukš­mas. Čia taip pat sto­vė­jo du ma­žes­ni, 100 kW/val., ga­lin­gu­mo va­rik­liai, bet juos iš­mon­ta­vo vie­ti­niai.“

…ra­ke­ti­nio ku­ro tal­pyk­lą

Vie­no­je pa­tal­po­je bu­vo lai­ko­mas ir vie­nas iš ra­ke­ti­nio ku­ro kom­po­nen­tų – kon­cen­truo­to azo­to rūgš­ties 85 to­nų tal­pos cis­ter­na (vie­nai ra­ke­tai rei­kė­jo apie 20 to­nų ku­ro). Tuo me­tu ši pa­tal­pa bu­vo pri­ski­ria­ma prie ypač pa­vo­jin­gų. Jei ka­rei­viams čia tek­da­vo at­ei­ti, šie bū­da­vo su du­jo­kau­kė­mis, spe­cia­liais kos­tiu­mais, kad kuo ma­žiau pa­kliū­tų nuo­din­gų me­džia­gų. Grįž­da­mi jie tu­rė­jo pra­ei­ti pro spe­cia­liai įreng­tus du­šus ir nu­si­praus­ti spe­cia­liu skys­čiu. Pa­vyz­džiu, žmo­gus ga­lė­jo nu­mir­ti vien įkvė­pęs ga­rų.

Už sie­nos bu­vo siur­bli­nė, ku­rio­je sto­vė­jo ku­ro siur­bliai, ku­rie į ra­ke­tą ku­rą ga­lė­jo per­duo­ti 50 lit­rų per se­kun­dę grei­čiu. Tad bū­tų už­te­kę 22 mi­nu­čių ra­ke­tai pa­ruoš­ti ir nu­tai­ky­ti, o tuos tūks­tan­čius ki­lo­met­rų ji bū­tų įvei­ku­si per 10–12 mi­nu­čių.

Mu­zie­ju­je eks­po­nuo­ja­ma ir šal­to­jo ka­ro gin­kluo­tė, ku­ri bu­vo pui­kiai iš­to­bu­lin­ta, nes la­bai di­de­lės lė­šos bū­da­vo ski­ria­mos ka­ri­niam gin­kla­vi­mui­si. Čia ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir ma­žą kul­kos­vai­džio šo­vi­nį, pa­tran­kos svie­di­nį, di­džiu­lį prieš­lėk­tu­vi­nį au­to­ma­tą, šve­diš­ką gra­nat­svai­dį, Ka­laš­ni­ko­vo au­to­ma­tą, Ma­ka­ro­vo pis­to­le­tą.

…į šach­tą

Į pa­čią pa­vo­jin­giau­sią ir įdo­miau­sią vie­tą – šach­tą, kur sto­vė­jo ra­ke­ta, ten­ka… lįs­te įlįs­ti. Vie­nas įė­ji­mas yra ori­gi­na­lus, pro ku­rį lip­da­vo ka­rei­viai ir lan­ky­to­jai iki re­no­va­ci­jos. At­li­kus re­no­va­ci­jos dar­bus, pa­da­ry­tas ki­tas – pla­tes­nis ir pa­to­ges­nis įė­ji­mas, ta­čiau kol bu­vo iš­kirs­ta maž­daug du­rų plo­to šach­tos sie­na, sta­ty­bi­nin­kai su šiuo­lai­kiš­ka įran­ga var­go dau­giau kaip mė­ne­sį, sun­kiai įveik­da­mi la­bai ge­ros ko­ky­bės be­to­ną su la­bai daug ar­ma­tū­ros. Aki­vaiz­du, jog vi­sa, kas ge­riau­sia, tuo me­tu bu­vo ski­ria­ma ka­ri­nės ga­lios stip­ri­ni­mui.

Ap­žiū­ri­nė­jant šach­tą, ypač rei­kia sau­go­ti sa­vo smul­kius daik­tus – te­le­fo­nus, fo­to­apa­ra­tus, kad jie ne­įkris­tų į 30 met­rų gy­lio duo­bę – ten ge­rų daik­tų pa­lai­do­ta jau ne­ma­žai, o iš­im­ti nė­ra jo­kių ga­li­my­bių. Be abe­jo, svar­bu aky­lai sau­go­ti ma­žuo­sius lan­ky­to­jus.

Ke­tu­rios šach­tos, kas­tos ran­ko­mis, pa­da­ry­tos iš gelž­be­to­nio mo­no­li­to ir ne­rū­di­jan­čio plie­no, – iš­ties įspū­din­gos, ke­lian­čios bai­min­gą jau­du­lį. Ga­li­ma tik įsi­vaiz­duo­ti vi­są šach­tos gy­lį – 30 met­rų, nes taip pa­pras­tai dug­no ne­ma­ty­ti. (Pa­si­ro­do, iš­kas­tas grun­tas ta­da bu­vo pa­nau­do­tas nau­jai tie­sia­mam ke­liui per miš­kus.)

„Šach­tos vi­di­nis sker­smuo – pen­ki met­rai, čia sto­vė­ju­sios 23 met­rų aukš­čio ra­ke­tos sker­smuo – tik 1,65 cm, tad ji te­užė­mė maž­daug du treč­da­lius plo­to. Be­to­no žie­de esan­tys skai­čiai – su­žy­mė­ti laips­niai, į ku­rią pu­sę bū­tų nu­kreip­ta ir pa­leis­ta ra­ke­ta. Šach­to­je – še­ši aukš­tai, kiek­vie­nas pa­sie­kia­mas lif­tu, šo­ne dar ma­ty­ti du­re­lės – pri­ėji­mas prie lif­to. Apa­čio­je yra įstri­gęs ra­ke­tos pa­lei­di­mo sta­las, ku­rio­je ra­ke­ta bu­vo mon­tuo­ja­ma. Nuo jo ra­ke­ta at­si­plėš­da­vo per ke­tu­rias se­kun­des, ir per tą lai­ką ji ne­tek­da­vo vie­nos to­nos ra­ke­ti­nio ku­ro. Su ku­ru ra­ke­ta svė­rė 42 to­nas, be ku­ro – pen­kias to­nas“, – įspū­din­gai at­ro­dan­čią šach­tą pa­ko­men­ta­vo mu­zie­jaus va­do­vė.

Gin­kla­vi­ma­sis, ve­dan­tis į pra­žū­tį

„Mu­zie­ju­je sau­go­mas ypa­tin­gai slap­tas do­ku­men­tas – ame­ri­kie­čių ko­vi­nių tai­ki­nių są­ra­šas, su­da­ry­tas 1967 me­tų ko­vo 30–ba­lan­džio 8 die­no­mis. Iš jo ma­to­si, kad ba­zė Plokš­ti­nė­je ne­su­sek­ta iš­bu­vo maž­daug pen­ke­rius me­tus. Kaip ji vis dėl­to bu­vo ap­tik­ta? Tuo me­tu ame­ri­kie­čiai iš kos­mi­nio pa­ly­do­vo nu­fo­tog­ra­fuo­da­vo bet ko­kią te­ri­to­ri­ją, ku­rios nuo­trau­ką iš­ty­ri­nė­da­vo pa­di­di­na­muo­ju stik­lu, taip pa­žy­mė­da­mi kiek­vie­ną jiems įtar­ti­ną ob­jek­tą – jį įvar­din­da­vo, pa­skai­čiuo­da­vo ko­or­di­na­tes ir vis­ką už­ra­šy­da­vo į slap­tą do­ku­men­tą. Šia­me do­ku­men­te pa­ra­šy­ta – Že­mai­čių Kal­va­ri­ja. Tai ir reikš­tų šią vie­to­vę, nes šis mies­te­lis yra ne­to­li Plokš­ti­nės, yra di­des­nis ir nau­do­ja­mas kaip orien­ty­ras. Tai­gi 1967 me­tais ame­ri­kie­čiai jau ži­no­jo apie šią vie­to­vę“, – Ilo­na Ur­ni­kie­nė pa­sa­ko­jo apie re­tą eks­po­na­tą.

Mu­zie­jaus eks­po­zi­ci­jo­je – ir fil­mu­kas, ku­ria­me ro­do­mi gra­žūs įra­šai: gam­tos vaiz­dai, mies­tai… Bet nu­spau­dus rau­do­ną myg­tu­ką ant sie­nos, imi­tuo­jant bran­duo­li­nį spro­gi­mą, pa­ro­do­mos pa­sek­mės po spro­gi­mo. Šis fil­mu­kas su­kur­tas ame­ri­kie­čių, fil­muo­ti vaiz­dai – iš Hi­ro­si­mos ir Na­ga­sa­kio, kur 1945 me­tais ame­ri­kie­čiai pir­mie­ji iš­ban­dė bran­duo­li­nį gin­klą. Ten nu­mes­tų bom­bų ga­lin­gu­mas bu­vo „tik“ šim­to ki­lo­to­nų, o ra­ke­tų, bu­vu­sių Plokš­ti­nė­je, ga­lin­gu­mas bu­vo net 2 me­ga­to­nų.

„Prie ko ve­da gin­kla­vi­ma­sis – tik prie su­si­nai­ki­ni­mo. Tai žmo­nių be­pro­ty­bė, ku­ri pa­rei­ka­lau­ja daug jė­gos, svei­ka­tos ir lė­šų. Pa­skai­čia­vus, kiek vi­so­je So­vie­tų Są­jun­go­je bu­vo to­kių ka­ri­nių ba­zių, ga­li­ma su­pras­ti, kiek bu­vo ga­li­ma pa­sta­ty­ti mies­tų… Ši ba­zė, ku­rios vien sta­ty­bos kai­na bu­vo mi­li­jar­dai rub­lių (ne­kal­bant jau apie ra­ke­tų kai­nas, ku­rios svy­ruo­da­vo nuo 150 tūkst. do­le­rių iki 1,5 mi­li­jo­nų), eg­zis­ta­vo be­veik 16 me­tų. Ir, lai­mei, iš čia nė kar­to nė vie­na ra­ke­ta ne­bu­vo pa­leis­ta,“ – apie mū­sų kraš­to is­to­ri­jos da­lį, tik­rai ver­tą dė­me­sio, pa­pa­sa­ko­jo Šal­to­jo ka­ro mu­zie­jaus Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nia­me par­ke va­do­vė Ilo­na Ur­ni­kie­nė.