Investicinės sąskaitos įteisinimas, naikinant GPM režimą ilgalaikiam kaupimui – gėdingi mainai
Gėdingais mainais galima pavadinti investicinės sąskaitos įteisinimą ir tuo pačiu III pakopos pensijų kaupimo ir investicinio gyvybės draudimo įmokų atskaitos panaikinimą. Investicinė sąskaita ir jos įteisinimas pats savaime yra geras dalykas, bet niekaip nepakeičia III pakopos pensijų kaupimo ir gyvybės draudimo. Nes pastarųjų esmė yra neapkrauti mokesčių našta tų žmonių, kurie perima iš valdžios mokesčiais finansuojamas funkcijas ir ima subsidiariai rūpintis savo senatve. Kai žmogus moka įmoką Sodrai, „ant viršaus“ netaikomi jokie mokesčiai ir tai nelaikoma lengvata – tad jeigu mes tikime žmonių atsakomybe, toks pats neapmokestinimas turi būti taikomas ir privačiam pensijų kaupimui bei gyvybės draudimui. Tai ne lengvata, bet subsidiarumo ir lygiateisiškumo principas.
Deja, sprendžiant III pakopos mokesčių atskaitos likimą, į šiuos principus gilinamasi nebuvo. Logika yra tokia – žmogus perima dalį funkcijų iš valstybės, tad įmokos į privatų kaupimą neturi būti apmokestinamos. Iki šiol tai galiojo ir antroje, ir iš dalies trečioje pakopoje. Antroje pakopoje įmoka neapmokestinama iki tam tikros ribos, kuri yra per maža, o trečioje – įmoka galėdavo būti atskaitoma nuo apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio (GPM). Verta pabrėžti, kad sumažinti galima tik mokėtiną GPM, nors pati žmogaus įmoka buvo apmokestinta tiek gyventojų pajamų, tiek Sodros mokesčiais. Pastaraisiais metais smūgį III pakopos mokestinei atskaitai sudavė pinigų nuvertėjimas: dėl infliacijos 1 500 eurų atskaitos riba, už kurią yra grąžinama iki 300 eurų GPM, tapo niekinė ir nebeatspindi įstatymo leidėjo sumanymo, kuris užfiksuotas proporcijoje. Būtent, kad mokestinė atskaita už III pakopos pensijų kaupimą, už išlaidas profesiniam mokymuisi, gyvenamojo būsto palūkanoms (kredito sutartims, sudarytoms iki 2008 m. galo) bendroje sumoje negali viršyti 25 proc. visų žmogaus apmokestinamųjų pajamų. Taigi įstatymo leidėjas, atsižvelgęs į infliaciją, turėjo išlaikyti proporciją ir nebetaikyti jokių fiksuotų dydžių, kurie dėl infliacijos prarado prasmę.
Tačiau įstatymo leidėjas kirto iš peties. Nuo šiol pati mokestinės atskaitos galimybė yra panaikinama – vadinasi, žmogus galės kaupti III pakopos pensijai ir draustis gyvybės draudimu iš visiškai apmokestintų pajamų, kai jis lygiai taip pat gali nusipirkti nekilnojamąjį turtą, auksą ar kitas tvarias vertybes. Pensijų kaupimą mūsų valdžia, deja, daro netvarų. Tiesa, tie, kas apsidraudė ar dar apsidraus iki šių metų pabaigos (o šiandien beveik 100 tūkst. gyventojų draudžiasi III pakopoje), galės naudotis ta nuolat nuvertėjančia 300 eurų atskaita, tačiau naujam pensijų ir gyvybės draudimui atskaita nebus taikoma.
Tad džiaugsmas dėl naujo instrumento – investicinės sąskaitos – įgyvendinimo yra apkartintas kitų instrumentų – žmonių jau išbandytų ir pamėgtų – panaikinimu. Kas nutiko mūsų visuomenei, kad subsidiari žmogaus atsakomybė už savo ateitį imta vadinti lengvata? Kas mums nutiko, kad žmones, kurie prisiima atsakomybę už savo ateitį, drįstama be sąžinės graužimo vadinti gyvulių ūkiu? Kur mes einame – į valdiškų pensijų ateitį, kai Sodra bus akivaizdžiai nepajėgi sumokėti orių pensijų, o mes maldausime, kad neliktume nepamaitinti?
Pasakysiu daugiau – ar tik tai nebus perspėjimas žmonėms, kad lygiai taip, kaip šiuo metu beatodairiškai keičiamos sąlygos kaupti III pakopoje, bet kada gali būti pakeistas ir investicinės sąskaitos neapmokestinimo principas? Lygiai taip pat atsiras žmonių, kurie ims vadinti jį visokiais negražiais vardais (čia aliuzija į gyvulių ūkį), o politikai kėsinsis jį panaikinti. Investicinė sąskaita pati iš savęs yra puikus dalykas, tačiau blogai tai, kad šiandien ja pridengiamas III pakopos ir gyvybės draudimo įmokų atskaitos panaikinimas. Tai klastingas žingsnis, bloginantis žmonių galimybes pasirūpinti savo senatve. Ir siunčiantis prastą signalą rinkėjams.
