Ir „pasidabino“ vasario dangaus skliautas poezijos posmais

Greitai bėga metai. Vėl vasario naktys sužibo žvaigždėmis ir po Anykščių padange sukvietė poezijos mylėtojus į tradicinį renginį – naktinius poezijos skaitymus „Kas švyti vasario nakties danguje?“. Literatų klubo „Marčiupys“ kvietimą išgirdo bičiuliai iš Ukmergės, Rokiškio, Zarasų, Ignalinos, Kupiškio, Kauno, Pakruojo, Molėtų, Vilniaus.

Tokio gausaus literatūros mylėtojų būrio Anykščių biblioteka seniai neregėjo. Ir seni bičiuliai, ir naujai susipažinę literatai džiaugėsi atgavusiu jėgas „Marčiupiu“ ir dalino dovanas – knygas su savomis eilėmis ar pristatančias jų kraštą. O kas neatvyko – atsiuntė linkėjimus. Tai Biržų, Pasvalio, Kelmės literatai. Jie pažadėjo kitais metais tikrai atvažiuoti, tad jau turime įsipareigojimą švytėjimo ieškoti ir kitų metų vasario danguje…

Visus – ir svečius, ir saviškius, ir kuriančius, ir besiklausančius poezijos posmų pasveikino renginio vedėjai, o kanklininkė Jolita dovanojo nuoširdžią švelnią muziką.  Literatus sveikino rajono meras Kęstutis Tubis, nusistebėjęs, kad tiek daug svečių atvyko, kad tiek daug bendraminčių draugėn susibūrė.  Ekrane žvaigždėmis skleidėsi 2014-ųjų ir 2016-ųjų metų poezijos švenčių prisiminimai, užfiksuoti pastabių Irmos Randakevičienės akių.

Renginio pirmoji dalis – „Tautiškumas poezijos posmuose“.

Labai simboliška, kad renginys vyko tą dieną, kai buvome pakviesti rašyti nacionalinį diktantą. Juk tautai labai svarbu mylėti ir išsaugoti savo kalbą. O mes, literatai, savo kalbą saugome sudėdami į poezijos posmus, tad šiandien pakvietėme paieškoti, kiek gi tautiškumo yra literatų kūryboje.  Meilė ir žmogui, ir savo tautai prasideda širdyje. Kiek jos sugebame pasėti vaiko sieloje, tokį vaisių bėgantys metai ir užaugina. Pabandėme paklausti mažųjų anykštėnų, kas gi tai yra. Štai ką sako darželinukai.

Pasirodo, kad tik spėjus paimti mūsų vėliavos spalvas, vaikai iš karto pasitikslina: „Čia Lietuva?“ Jiems mūsų šalis graži, nes spalvota, nes čia yra jų namai, jų mylimas miestas Anykščiai, kuriame miega, žaidžia, dirba. Jie žino, kad Lietuvą reikia saugoti,  tad darželinukas Jonas užaugęs nori ginti savo šalį. Domantas priduria: „Jei Lietuvos neliktų, tai užpulčiau kitą žemę ir pasistatyčiau Lietuvą“, bet čia pat suabejoja :“Turbūt šitaip negerai…“ Jorė nenorėtų išvažiuoti iš Lietuvos, nes bijo, kad neatpažins žmonių – jie kitaip kalba. Paklausus vaikų,  kam reikalingi tautiniai drabužiai, Jūnė atsakė: „Kad galėtų šokti“. Gabija žino, kad tautiniais drabužiais reikia rengtis per šventes, bet mielai apsirengtų ir per savo gimtadienį, nes labai jau graži prijuostė – blizga. Luknė patikslina, kad prijuostė gėlėta. Matas sakė, kad tautiniai rūbai turi daug spalvų, Jonas priduria, kad jie languoti, o Majus apsirengtų pilką liemenę, juodas kelnes ir tada taptų tautiniu berniuku. Urtei gražiau su baltais marškinėliais ir languotom liemenėm. Ir būtinai – ilgas sijonas. Kasdien su tokiais rūbais nevaikščiotų. Ignas žino, kad jie reikalingi Lietuvos šventėms, bet juos mielai vilkėtų ir per miesto gimtadienį.

Gražiai ir su meile vaikai kalba apie savo gimtinę, apie šalį. Paprasti, nuoširdūs jų žodžiai, mintys, sukelia ir pasididžiavimą, ir juoką. Galbūt, kada nors, jie kalbės eilėmis. Gal jų tarpe yra mūsų busimieji marčiupiečiai.

2009-aisiais anykštėnai išleido moksleivių kūrybos rinkinį „Mano Lietuva“.  Štai kokios eiliuotos Miglės Ragauskaitės mintys, tuomet Anykščių A. Vienuolio I klasės gimnazistės, eilėraštyje „Lietuva“.

Sužinojo apie mus pasaulis prieš tūkstantį metų.
Tebuvom tuomet tik gentys kelios baltų.
Jūratės pilies griuvėsius dovanojo mums jūra,
Už tai pagonys gamtai jautė palankumą.
Svetimšaliai šį gelsvą akmenėlį brangino,
Pirko jį ir savo pačias dabino.
Šio akmeninio gintarėlio dėka
Ir buvo aprašyta šalis Lietuva.

Gražiais paprastais žodžiais vaikai pasakoja apie Tėvynę. Į eiles sudeda istoriją, meilę tėviškei, savo miestui.

Trumpai diskusijai ir savo mintimis paprašėme pasidalinti vieną iš mūsų- aktyviausią, stipriausią marčiupietį Algirdą Ražinską. Ši tema – jo idėja.

Irmos Randakevičienės ir Albino Kuliešiaus nuotraukos