…ir tarp puodų vaikšto Dievas
Žmogus, moteris, vienuolė, edukologė, studentė, vadovė – visi šie žodžiai apibūdina Viktoriją Voidogaitę, kuri tarp begalybės savo darbų dar sugeba „pagauti akimirkas už uodegos“ ir tarsi „iš širdies ištrauktų angliukų šilumą“, pasidalyti su tais, kuriems būtent tuo metu lyg vandens trūksta šilumos, kurią skleidžia sesuo Viktorija. Būtent apie tai ir kalbama jos knygoje „…ir tarp puodų vaikšto Dievas“.
Susitikimo Trakų viešojoje bibliotekoje metu Nukryžiuotojo Kristaus seserų bendruomenės vienuolė, katalikiško vaikų darželio „Mažutėliams“ įkūrėja sesuo Viktorija labai nuoširdžiai ir atvirai pristatė šią savo knygą, kurios viduje – dienos klausimai, į kuriuos mes taip dažnai ieškome atsakymų. Tai buvo jaukus ir šiltas pokalbis ne tik apie naujausią leidinį. Susirinkusieji sužinojo, kaip atrodo kasdienė jos vienuoliško gyvenimo diena, kokie yra jos pačios tikslai ir svajonės bei, žinoma, kodėl ji pasirinko vienuolės abitą.
Sesuo Viktorija papasakojo, kad įprotis užsirašinėti, rodos, visada egzistavo, nuo tada, kai ji išmoko rašyti. O vertingiausias ir įsimintiniausias Šventojo Rašto eilutes ji išmoko ne tik įsidėti į širdį, bet ir užsirašyti tam, kad po to galėtų jomis pasidalyti su kitais, į jas vaizdžiai įpindama gyvenimiškų pavyzdžių. Tokiu būdu jai pavyksta susieti Dievo žodį ir šiandieną. O užrašytas žodis tarsi tampa pirmuoju veiksmu, skatinančiu ne tik mąstyti, planuoti, bet ir veikti.
Knyga „Ir tarp puodų vaikšto Dievas“ surinkta iš sesers Viktorijos įrašų socialiniame tinkle „Facebook“. Juos rašyti ji pradėjo paraginta draugų, kurie nuolat prašė jais pasidalinti. Iš pradžių Viktorija tik draugams siųsdavo savo apmąstymų santraukas, kurios, kaip ilgainiui paaiškėjo, patinka ne tik bičiuliams, bet ir socialinių tinklų sekėjams. Tačiau Viktorijos tikslas nebuvo kažkam patikti, ji norėjo atiduoti tai, ką atsinešė iš maldos.
Susitikimo metu sužinojome, kokia yra sesers Viktorijos knygos pavadinimo istorija. Ji – beveik tiksli Bažnyčios mokytojos Teresės Akvilietės citata. Pasirodo, kad buvo laikas, kuomet Teresė savo maldoje išgyveno visišką sausrą. Ir štai vieną dieną, ruošdama pietus, staiga ji pajuto stiprų ryšį su Dievu, jos maldos buvo atgaivintos. Ji sakė: „Štai ir tarp puodų vaikšto Viešpats.“
Sesuo Viktorija mums pasakojo, kad labai dažnai ne mes surandame Dievą, o mus suranda Jis pats. Net tada, kai gaminame pietus ar vakarienę. Juk Dievas yra meilė. O kur yra meilė, ten yra ir Dievas. Ir visai nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis įvyksta šis pasimatymas.
Susitikimo metu sesers Viktorijos klausėme, kaip šių laikų žmogui neperdegti ir išlaikyti sielos ramybę. O ji labai ramiai ir tvirtai pasakė, kad viskas priklauso nuo mūsų pačių. Nuo to, kokius pasirinkimus darome ir kokius prioritetus susidėliojame. Nukryžiuotojo Kristaus seserys turi labai griežtą dienotvarkę, kurios laikosi ir viską spėja. Todėl jei norite nepasiklysti savo darbuose, vienu metu dirbkite vieną darbą. O jei nelieka laiko kažkam svarbiam, pabandykite anksčiau keltis arba pasidaryti griežtą savo dienotvarkės reviziją ir išbraukite iš jos tai, kas yra mažiau svarbu.
Paklausus apie hobį arba atostogas, sesuo Viktorija pasidalijo, kad labiausiai mėgsta skaityti ir vaikščioti po mišką. O per atostogas visada palepina save miegu.
Susitikimui baigiantis artėjančio advento ir šv. Kalėdų proga viešnia visiems susirinkusiems palinkėjo šį laikotarpį išnaudoti geriems darbams. Ne vienkartiniams blizgučiams ar kalnui dovanų, o savo sielos dovanai, kuri gali būti visiškai maža, bet turėti stebuklingą poveikį. Tai galėtų būti seniai planuotas atsiprašymas, kurio išsipildymui visada atsiranda priežastis jį nukelti „geresniems laikams“. Arba skambutis žmogui, kurio balso seniai negirdėjote. Arba susitikimas su tuo žmogumi, kurio seniai ilgitės, bet taip ir neatrandate jam laiko.
