Irenos Buivydaitės gyvenimiškos istorijos, kuriose net ir vyrai atranda dalelę savęs
Nors yra sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi, rodos, šie žodžiai visiškai netinka, kai yra kalbama apie rašytoją, alytiškę Ireną Buivydaitę-Kupčinskienę, kuri kiekvieną kartą pristatydama naują romaną surenka pilnut pilnutėlę salę savo kūrybos gerbėjų. Simboliška, bet susitikimo metu skambantis altas (Ingrida Krikščiūnienė) ir fortepijonas (Lina Abromavičienė) glaudžiai siejosi su kiekvieną rašytojos romaną lydinčiu muzikiniu leitmotyvu. Pagrįstai tituluojama skaitomiausia lietuvių autore bibliotekose Irena Buivydaitė pasidžiaugė, kad skaitytojai auga ir sensta kartu su ja ir jos knygomis, o kai atsiranda vienas kitas jaunesnės kartos atstovas – tuomet jaučiasi labai pamaloninta.
1995 metais buvo išleistas pirmasis rašytojos romanas „Šimtas baltų mersedesų“, o štai šiandien publika susirinko išgirsti apie naujausią autorės kūrinį „Kas būtų, jei…“, kuris yra jau penkioliktasis. Kyla natūralus klausimas, iš kur ši moteris semiasi įkvėpimo, kaip gimsta įtraukiančių istorijų siužetai. Irena teigia, kad džiaugiasi atradusi savo nišą, o rašo apie tai, ką pačiai patinka skaityti – apie moteris, jų gyvenimus, jas kankinančias problemas. „Romanai gimsta iš kažkokio visai nedidelio epizodo, vienos minties ar idėjos. Mes tikrai norėtume kartais grįžti į praeitį ir pasielgti visiškai kitaip. Nes mums atrodo, kad tuokart tiesiog pasielgėme negerai. Ir aš taip pradėjau galvoti – o jeigu mes tikrai grįžtume į tą praeitį ir pasielgtume kitaip. Juk tikrai viskas iš esmės pasikeistų. Bet ar čia būtų gerai? Tai va tokia idėja…“, – apie tai, kaip kilo naujausios knygos pagrindinė mintis atskleidė lietuviškų melodramų karaliene tituluojama alytiškė. Kadangi Irena ne tik rašytoja, bet ir vertėja, į lietuvių kalbą yra išvertusi nemažai bibliotekose itin graibstomų užsienio meilės romanų autorių, ši veikla jai irgi labai patinkanti ir yra vienas iš savotiškų įkvėpimo šaltinių.
Pokalbį su gyvenimiškų istorijų guru moderavusi bibliotekos darbuotoja Leokadija Sušinskaitė teigė nenorinti atskleisti knygos siužeto, bet apibendrino tai kaip kūrinį, kuriame gausu filosofinių pamąstymų: ar tikrai gyvenimas priklauso tik nuo mūsų pačių? O gal ir nuo išorinių aplinkybių, tų vadinamųjų „povandeninių srovių“? Ar tikrai galima teigti, kad tik pats žmogus yra savo likimo kalvis? Irena Buivydaitė mano, kad tiesa yra, matyt, kažkur per vidurį. O susidomėjusiems nauja rašytojos knyga verta paminėti, kad šįkart laukia ir vienas netikėtumas – siužeto vingiuose atsiranda mistinės magijos, kuri ir „dėlioja“ herojų likimus.
Kiek vėliau į diskusiją įsitraukė ir renginio dalyviai, kurie rašytojai negailėjo gerų žodžių. Buvęs Irenos bendraklasis gyrė itin profesionaliai ir įtaigiai kuriamus charakterius, kuriems atsiskleisti melodramos kontekstas puikiai tinka. O ištikima bibliotekos lankytoja Zofija Rauličkienė prisipažino, kad naujas romanas ją taip supainiojo (žinoma, gerąja prasme), kad jautė poreikį būtinai aptarti šią knygą ir su bibliotekos abonemente dirbančiomis moterimis. Šilti publikos atsiliepimai ir melodinga styginio instrumento muzika puikiai pritiko jaukaus vakaro atomazgai.
Susitikimo metu nuskambėję rašytojos žodžiai „Laimė kaip sveikata – jei to jos nejauti, vadinasi ji yra ir viskas yra gerai“ puikiai tinka tiek apibendrinant Irenos Buivydaitės gyvenimo filosofiją, tiek kaip nuoširdus patarimas jos mylimiems skaitytojams.