Iš emigracijos grįžusi architektė sukauptus plastiko maišelius paverčia paveikslais ir kuprinėmis

Tikriausiai daugelio namuose vis dar galėtume rasti plastikinį maišą, pilną kitų plastiko maišelių, laukiančių, kol bus panaudoti dar kartą. Vos prieš trejus metus iš emigracijos grįžusi architektė lietuvė jau rado būdą juos perdirbti į medžiagą, tinkamą kurti ne tik paveikslus, bet ir pinigines, kuprines ar rankines.

Visa tai, anot architektės, edukatorės ir prekinio ženklo „ReplastiCO2“ įkūrėjos Lauros Petruškės, galima padaryti namų sąlygomis, šiomis technikomis kūrėja pasidalino dirbtuvėse, didžiausios pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas” Žemės dienai paminėti skirtame aplinkosauginiame renginyje „Įdomioji ekologija“.

Kaip gimė idėja sukurti tvarų prekės ženklą, ką dar galima pagaminti iš plastiko maišelių tiesiog savo namuose ir kodėl Laurai toks svarbus bendruomeniškumas?

Prasidėjo nuo vizitinės kortelės

L. Petruškė pasakoja, kad idėja pakartotinai panaudoti plastikinius maišelius kūrybai, išsivystė kryptingai, maždaug prieš 4 metus, jai vis dar gyvenant Glasge, Škotijoje. „Tuo metu su keliais bendraminčiais turėjome studiją, orientuotą į architektūrą, bendruomenes bei antrinį dizainą, o vienas pagrindinių mūsų siekių buvo savo veikla perteikti tvarumo idėjas“, – apie veiklos pradžią pasakoja ji.

Pirmasis tvarus produktas buvo vizitinė kortelė: „Kadangi, tikriausiai kaip ir daugelis, namuose buvau sukaupusi daug plastikinių maišelių, kilo idėja juos sulydžius gauti medžiagą, ant kurios galėčiau išspausti kompanijų rekvizitus. Man patiko rezultatas, gautas tiesiog su lygintuvu, o tuomet pradėjau ir kitus eksperimentus. Nemokėjau siūti, tačiau tą pačią dieną nubėgau pirkti siuvimo mašinos.“

Kuprinei pagaminti reikia apie 50 maišelių

Plastiko rūšių yra daugiau nei dešimt, tačiau Lauros dirbtuvėse dažniausiai sutinkamas 2 ir 4 tipo plastikas, nes kuriant namų sąlygomis, jis yra mažiausiai kenksmingas. Anot jos, pakuočių, priskiriamų šioms rūšims, galima rasti bene pas visus – tai prekybiniai maišeliai, plėvelės, naudojamos žemės ūkyje, vokai, burbulinės pakuotės ir daugelis kitų.

„Pagrindinis tikslas, kurio siekiau, buvo plastikinė medžiaga iš maišelių, kuri būtų tinkama nešioti, ir nors šiandien jau galiu sukurti paveikslą, piniginę, kuprinę ar rankinę, projektas nuolat yra eksperimento būsenoje. Kasmet kuriu naujus dizainus, taisau ar perdirbu suplyšusius gaminius“, – kalba Laura ir pastebi, kad daugelis nežino, jog plastiko perdirbimo ciklas yra ganėtinai ilgas – panaudoti jį iš naujo galima iki 7 kartų.

Po daugybės eksperimentų gimė ir prekės ženklas „ReplastiCO2“, prasidėjo dirbtuvės su moksleiviais, o veikloms vien lygintuvo nebepakako – tuomet Laura sugalvojo panaudoti karščio presą, skirtą marškinėlių spaudai. „Kadangi plastikai yra skirtingi ir norimam gaminiui reikalinga skirtinga temperatūra, teko nemažai rizikuoti ir bandyti, tačiau dabar atradau savo techniką“, – dalinasi dizainerė ir skaičiuoja, kad pagaminti kuprinei šiuo metu jai reikia maždaug 50 maišų, o norint sukurti standų, dailų paveikslą, jų reikia dar daugiau.

Idėjos plinta greičiau

Kūrėja pasakoja, kad lyginant su kitomis šalimis, grįžus į Lietuvą ją maloniai nustebino žmonių sąmoningumas ir požiūris į gamtą. „Lietuvoje žmonės į aplinkos problemas žiūri atsakingiau, o vartojimo kultūra nėra tokia išplitusi, kaip kad Didžiojoje Britanijoje, – lygina ji. – Mūsų šalyje žmonės labiau gerbia gamtą ir taršos problema yra mažesnė nei užsienyje.“

Laura džiaugiasi ir tuo, kad dėl nedidelio gyventojų skaičiaus, Lietuvoje idėjos sklinda greičiau. „Vos grįžusi į Lietuvą paskelbiau akciją, kad žmonės gali dovanoti man plastikinius maišelius. Į kvietimą atsiliepė ne tik draugai – nepažįstami žmonės taip pat nepagailėjo laiko susitikti ir perduoti man savo sukauptus turtus. Šiandien didžiąją dalį maišų gaunu iš artimųjų, tačiau kartais didesniais kiekiais jais pasidalina ir įmonės“, – pasakoja ji ir priduria, kad nors tokios edukacinės iniciatyvos yra lašas jūroje, jos padeda žmonėms pamatyti, ką galima nuveikti su turimu plastiku, kaip suteikti jam naują paskirtį ir gyvybę įvairiose formose – mene, buityje, – o taip pat primena, kaip svarbu mažiau vartoti.

Svarbus bendruomenės sąmoningumas

Plastikiniai maišeliai, anot Lauros, yra tik dalis visos plastiko taršos problemos, tačiau dėl jų tenka susidurti su sunkumais perdirbimo metu – pakliuvę į bendrą srautą jie ne tik nėra perdirbami, bet dar ir trukdo, nes gali įsipainioti į perdirbimo mašinų sraigtus. Laura priduria, kad spręsti problemą padėtų mažesnis vartojimas ir sąmoningumo skatinimas.

„Problemą išspręsti galima tuomet, kai ji yra aiškiai suvokiama, todėl svarbu kuo daugiau kalbėti apie aplinkos taršos keliamus iššūkius bei auginti žmonių sąmoningumą bendruomenėse. Tuomet kasdieniais savo veiksmais galėsime juos įveikti“, – mano Laura ir priduria, kad tai yra ilgas švietimo procesas, reikalaujantis skaidrumo.

Į tai orientuotas ir dar vienas L. Petruškės projektas – bendruomenės daržas „Idėjų lysvė Pilaitėje“, skirtas kurti darnią kaimynystę. Anot autorės, būtent bendruomeniškumas apjungia jos veiklas ir skatina prisidėti prie problemų sprendimo. „Kaip ir bendruomenės daržas, taip ir „ReplastiCO2“ priklauso nuo žmonių ir jų ryšio – iniciatyvos gyvuos tol, kol bus jas suvokiančių ir remiančių žmonių. Pati neperku ir nelydau plastiko, man juos atneša žmonės, todėl tai uždaras ratas“, – kalba ji.

Auga sąmoningesnė karta

Laura pažymi, kad ją itin pozityviai nuteikia jaunoji kartą, kuri yra išties aktyvi ir iniciatyvi.

„Grįžusi į Lietuvą labai apsidžiaugiau pamačiusi tiek kūrybingų žmonių ir iniciatyvų. Jaučiu, kad auganti karta išties, labiau nei mes savo laiku, supranta klimato kaitos problemas ir sąmoningumas tik auga, todėl matau tikrai pozityvią ateitį“, – džiaugiasi iniciatyvų autorė.