Iš mokesčių mokėtojų – į išmokų gavėjus
Seimas svarsto įteisinti 30 eurų (0,79 bazinės socialinės išmokos dydžio) išmoką per mėnesį kiekvienam vaikui nuo gimimo dienos iki 18 metų, ar iki 21 metų, jeigu jis mokosi pagal bendrojo ugdymo programą.
Taip pat siūloma nustatyti, kad šeimoms, auginančioms vieną ar du vaikus, jeigu šeimos pajamos vienam asmeniui per mėnesį yra mažesnės negu 1,5 valstybės remiamų pajamų dydžio (šiuo metu – 153 eurai), būtų skiriama ir papildoma išmoka. Papildoma išmoka būtų mokama ir šeimoms, kurios augina tris ar daugiau vaikų, nevertinant šeimos gaunamų pajamų. Vaikui iki 2 metų išmoka siektų 28,5 eurų, nuo 2 iki 18 metų – 15 eurų per mėnesį.
Tiesa, ši parama dažnam bus ne papildoma valdžios dovanėlė. Ji pakeis iki šiol taikytą papildomą neapmokestinamąjį pajamų dydį (PNPD) auginantiems vaikus. Jei, pavyzdžiui, tėvų, auginančių vaiką, pajamoms iki šiol buvo taikytas 200 eurų dydžio PNPD, tai leisdavo jiems kas mėnesį gyventojų pajamų mokesčio sumokėti 30 eurų mažiau. Dabar šio PNPD bus atsisakyta, tad mokesčių mokėti teks daugiau, tačiau kita ranka valdžia atseikės tokio pat dydžio išmoką.
Tokiu būdu bus didinamas perskirstymas per biudžetą – užuot daugiau pinigų palikus pačių mokesčių mokėtojų kišenėse, jie iš jų bus paimami ir atgal grąžinami išmokų pavidalu. Valdžia teisinasi, kad dalis mažas pajamas gaunančių asmenų nebegali pasinaudoti PNPD, nes jų pajamos – per mažos. Pavyzdžiui, jei dirbate už minimaliąją mėnesinę algą (380 eurų „ant popieriaus“) ir Jūsų pajamoms taikomas 310 eurų NPD, PNPD už vaikus pasinaudoti galėsite tik dalinai, nes Jūsų atlyginimas „ant popieriaus“ bus mažesnis nei neapmokestinamųjų dydžių suma.
Tačiau vėlgi, galima klausti, ar vien dėl šios priežasties logiška mokesčių mokėtojus versti išmokų gavėjais? Galbūt logiškiau būtų iki šiol mažiau mokesčių mokėjusiems ir toliau palikti galiojusią tvarką, o tuos, kurių pajamos per mažos, kad PNPD būtų taikomas, remti tiesioginėmis išmokomis?
Kaip atrodys naujoji sistema, dar nėra aišku. Ar mokesčius mokėjusiems tėvams nuo šiol reikės papildomai registruotis, pateikti informaciją apie sąskaitas, į kurias turės būti pervedama naujoji išmoka? Ar nebus taip, kad kai kurie, su naująja tvarka nesusipažinę tėvai nesuskubs to padaryti, tad įsigaliojus naujajai tvarkai mokesčių mokės daugiau, tačiau išmokų bent jau kurį laiką nesulauks?
Galima kelti ir kitą klausimą – ar mokesčių didinimas ir didesnės tiesioginės išmokos netaps „Pandoros skrynia“? Jau dabar Seimo nariai suskubo registruoti naujus pasiūlymus, kuriais dar nė neįvestą išmoką siūloma didinti kelis kartus. Nemąstoma, nei kiek tiksliai šios išmokos kainuotų, nei kokio poveikio tikimasi. Užtai drąsiai teigiama, jog šios didesnės išmokos bus finansuojamos padidinus mokesčius ar įvedus naujus mokesčius bankams ir prekybos tinklams.
Visa tai – vardan didesnio gimstamumo. Galima sutikti, kad senėjanti visuomenė yra didelė problema. Tačiau ar tikrai keliasdešimt papildomų eurų ją išspręs? Ir ar tokiu būdu ją reikia spręsti?
Demografinius procesus Lenkijoje stebintys analitikai mano, kad labai dosniomis išmokomis valdžia paskatino šalies gyventojus susilaukti vaikų anksčiau, bet nebūtinai – daugiau. Kitaip tariant, bijodamos, kad dosnios išmokos ateityje bus panaikintos, jaunos šeimos nusprendžia neatidėlioti sprendimų dėl šeimos pagausėjimo. Tačiau net ir dėl vieno ar dviejų šimtų papildomų eurų šeimos biudžete planavę turėti du vaikus veikiausiai nenuspręs auginti ketveriukės. O tos šeimos, kurios sprendimą turėti vaikų priimta dėl žadamų išmokų, dažniausiai tampa ne visuomenės ramsčiu, o atvirkščiai – didele problema.
Paraštėse lieka išmokų taiklumo problema – dalis išmokų šeimoms būtų skiriama netaikant pajamų ir turto testo, tad net labiausiai pasiturintys gyventojai galėtų gauti išmoką už vaikus.
Ką tai reiškia realiai? Išmoką gautų ir daugiausiai uždirbantieji. Paprastai tariant sunkiai besiverčiančios šeimos ar asmenys, neturintys vaikų, mokės tiems, kurie pinigų nestokoja.
Praėjusiais metais „Spinter tyrimai“ atliktos reprezentatyvios gyventojų apklausos rezultatai rodo, kad penktadalis gyventojų turi draugų ar pažįstamų, kurie per pastaruosius metus gavo socialinę paramą, nors galėjo išsiversti be jos. Kitos, dar 2008 m. Lietuvos laisvosios rinkos instituto užsakymu atliktos, apklausos duomenys rodo, kad 38 proc. gavusiųjų išmoką ji buvo nereikalinga. Daugiau kaip trečdaliui šių pinigų realiai nereikėjo!
Valdžios noras demonstruoti dosnumą iš biudžeto, tai yra iš pačių mokesčių mokėtojų, kitais metais pareikalaus apie 195 mln. eurų – tai tris kartus daugiau nei šiemet. Ir čia vien visuotinei 30 eurų išmokai, be planuojamų papildomų, pavyzdžiui, jei šeima turi 3 ir daugiau vaikų.
Kad esamos priemonės neatliepia labai skirtingų paramos gavėjų poreikių ir joms būtina ieškoti taiklesnių alternatyvų jau senai konstatavo ir Valstybės kontrolė. Anot jos, esama sistema neskatina vaiko globos šeimoje, nemotyvuoja globėjų, vaikus globojančioms šeimoms trūksta socialinių paslaugų. Be to, auditoriai pabrėžė, kad būtina peržiūrėti socialinės paramos reglamentavimą, užtikrinant, kad šios lėšos būtų naudojamos taupiai ir skiriamos labiausiai jos stokojantiems.
Todėl prieš plečiant paramos priemonių ratą, būtina įvertinti dabar teikiamų paramos priemonių efektyvumą, ar alternatyvas, kuomet parama būtų skiriama tik labiausiai stokojantiems. Ar iš tiesų verta mokėti išmokas ir pasiturinčioms šeimoms, ar geriau ieškoti būdų labiau padėti tiems, kam pragyventi tikrai sunku? Ar mes norime skatinti kuo didesnės Lietuvos gyventojų dalies išlaikytinių mentalitetą, ar spręsti socialines problemas?
