Išbridęs iš kasdienybės
Paklaustas, kaip išgyvena ūmai pasiekusią baisią negandą, koronaviruso pandemiją, Pociūnėlių medžio drožėjas, muzikantas ir aktyvus vietos bendruomenės narys Zigmas PAULAUSKAS kalbėjo: „Nėra taip baisu, kaip kai kam atrodo. Atsirado laiko nudirbti savus darbus, daugiau pabūti savo namuose. Niekur be reikalo nevaikštau, todėl galiu pasakyti, kad koronaviruso beveik nejaučiu. Aišku, norėčiau kažkur išvažiuoti, nes šią vasarą atostogų tikriausiai neturėsiu. Paskelbus karantiną neaikčioju, jeigu kas nepatinka“.
Nesiskelbia žinomu drožėju
Keliu į meną jį pavedėjo mama, gražiai piešusi ir šiaip buvusi meniškos sielos moteris. Sulaikęs kvapą vaikas stebėdavo, kaip jos popieriumi vedžiojama ranka kuria įspūdingus vaizdelius. Meno grožis ir jo galybė tiesiog pavergė ir Zigmą.
Drožybos iš medžio pradmenis Zigmas gavo iš baisogaliečio Edvardo Belokopitovo, kuris savo kūriniais ir patarimais sugundė imtis tokio amato. Pirmasis savarankiškas jo darbas vaizdavo merginą, laikančią išskleistą vėliavą su užrašu „Lietuva“, o tolėliau buvo saulė ir Gedimino pilis. E. Belokopitovui šis Zigmo kūrinys labai patiko, o pradedančiam drožėjui tai buvo didžiulė staigmena.
Z. Paulausko darbo įrankiai drožiant – kirvukas ir kalteliai. Nemato jis tragedijos, jeigu kas nepavyksta, ir tokį darbą tenka sukūrenti. Iš tiesų priekabiai vertina savo drožinius, nes idealių negali būti. Pradžioje darbas atrodo, lyg ir neblogai, bet kitą dieną jau visai kitaip. Vyras nuoširdžiai prisipažįsta, jog gal kartais pritrūksta didesnio kruopštumo ar ypatingos kantrybės. Prieš baigdamas drožinį, darbą paspartina, lyg jau būtų atsibodę jį daryti.
Drožia daug ką, ypač jei gerai sekasi ir tam turi noro. Rodo juvelyriškai išpjaustytą gėlių puokštę, kuri pareikalavo nepaprasto kruopštumo. Daugybę savo darbelių Zigmas išdalijo ar padovanojo. Stebino tai, kad iš savo kraštiečių ar pažįstamų pinigų neima. Dėl kainos tariasi tada, jeigu užsako svetimi. Save Z. Paulauskas laiko mėgėju drožti. „Jeigu turiu laiko, ko tai nedaryti. Turtų nekraunu – jų į kapus nenusinešiu“, – aiškią savo gyvenimišką nuostatą išsakė jis. Bendruomenės pirmininkės idėjas noriai įgyvendina.
Miestelio kapinėse, vos į jas įėjus, drožėjas ketina pastatyti gražų kryžių, kuris tarsi sveikintų čia apsilankančius. Tai būtų dovana Pociūnėliams.
Vietos slaugytojai, medikei, kurią susirgusieji gali prisišaukti bet kuriuo paros metu, galvoja pagaminti dovaną, įprasminančią jos darbą. Taip kartu išreikštų pagarbą visiems Lietuvos medikams, pirmosiose linijose besikaunantiems su koronavirusu.
Pradžioje buvo muzika
Kažkada Z. Paulauskas itin stengėsi įvaldyti armoniką. Iš pradžių lūpinę armonikėlę, vėliau tėvų nupirktą dumplinę. Groti niekas nepamokė. Pradėjo pats, sugalvodamas savo melodiją. Mama tokią sūnaus muziką dar šiaip taip pakentė, bet tėvas, grįžęs iš darbo, pageidaudavo, kad groti jis eitų į verandą. Į Baisogalos vaikų muzikos mokyklą atėjo jau turėdamas supratimą apie muziką. Natas pažino dar pradinėse paprastos mokyklos klasėse. Bet pritrūko kantrybės įgyti muzikinį išsilavinimą.
Atėjus laikui išeiti į sovietinę armiją, galėjo likti tarnauti Lietuvoje. Vienam kariniam orkestrui kaip tik reikėjo muzikanto. Bet buvo noras pabuvoti kažkur toliau, geriau pažinti svetimus kraštus. Atsidūrė Gruzijoje, Kutaisyje. Čia nedrąsiai prasitarė esąs muzikantas. Jam padavė natas, uždengė kūrinio pavadinimą, bet Zigmas sugrojo keletą taktų. Ir dveji metai pralėkė su garnizono orkestru. Turėjo groti įvairių švenčių metu, netgi laidojant grįžusius karstuose iš Afganistano. Teko girdėti: jeigu prastai grosią, gali ir patys atsidurti Afganistane. Taigi Z. Paulauskas susipažino su Gruzija ir jos žmonėmis, patyrė jų draugiškumą ir vaišingumą.
Grįžęs į Lietuvą, Z. Paulauskas tapo Baisogalos kaimo kapelos „Žvangulis“ nariu. Daugelyje šalių su ja koncertavo, pasiekė net Afriką. Žavėjosi Italijos, Prancūzijos senovinėmis pilimis, vaizdingomis šių šalių apylinkėmis. Bet grįžtant namo, vos pasiekus Lietuvos ribas, iš džiaugsmo suvirpėdavo širdis: čia – Tėvynė. Su „Žvanguliu“ ne kartą pasirodė per televiziją.
Miestelis jau kaip savas
Jau 10 metų Z. Paulauskas gyvena ir dirba Pociūnėliuose. Čia susitiko Genutę, kultūros darbuotoją, kuri tapo jo ištikima gyvenimo drauge. Pažintis užsimezgė įsitraukus į meno saviveiklą. Čia Zigmas visur tiko: mokėjo groti keliais muzikos instrumentais, turėjo neblogą balsą. Z. Paulauskas dirbo ir meno vadovu. Bet užuot dirbęs su kolektyvu, žmonėmis, būdavo priverstas sėdėti ir rašyti kažkokius planus. „Rašyti ataskaitą galima kažką padarius, bet planuoti, ką veiksi ateityje, atrodė tikras absurdas. Sovietiniais laikais klestėjusi biurokratija išlikusi iki šiandien“, – sakė Z. Paulauskas.
Sužinojęs, jog yra atleidžiamas kaip neturintis diplomo, liudijančio apie muzikinį išsilavinimą, jis tarsi kokią naštą nuo savęs nusimetė. Labai čia pravertė turėta staliaus profesija. Įsidarbino Pociūnėlių pagrindinės mokyklos ūkio dalyje. Darbų čia – nors verskis per galvą. Šios mokyklos direktorius – irgi meno žmogus, taigi abu lyg ir bendraminčiai. Atsirado Zigmui daugiau laiko ir drožybai.
Neatsisakė jis ir saviveiklos. Bet apgailestavo, kad į ją mažokai ateina jaunimo. Z. Paulauskas turėjo jaunųjų gitarisčių būrelį. Tačiau kai patarė nagučius pasitrumpinti, jos kaip kregždės į šonus išsilakstė. Štai kaip pradingo merginų entuziazmas.
Z. Paulauskas prisidėjo prie bažnyčios vidaus dažymo, jos aplinkos tvarkymo. Padeda ruoštis katalikiškoms šventėms. Siūlė Zigmui ir zakristijono pareigas. Jis atsisakė vien dėl to, kad nepatogiai jaustųsi, kai reikėtų rinkti pinigus.
