Išsaugokime žmonėms galimybę kaupti senatvei

Privačiam pensijų kaupimui ir gyvybės draudimui vėl iškilo pavojus. Mokesčių atskaitymai į privačius pensijų fondus ir gyvybės draudimo instrumentus vėl vadinami lengvatomis, o jas žadama panaikinti. Finansų ministerijos suburta mokestinių lengvatų peržiūros grupė kitą savaitę rinksis svarstyti investavimo ir ilgalaikio taupymo instrumentų modelio apmokestinimą, o iš esmės bus naujai sprendžiamas mūsų pensijų sistemos likimas. Todėl verta prisiminti, kokiomis aplinkybėmis ir kodėl Lietuvoje buvo einama link privataus senatvės aprūpinimo ir kokį vaidmenį čia vaidina mokesčių sistema.

Nepriklausyti nuo valdžios, sulaukus pensijos

Reformas Lietuvos laisvosios rinkos institutas inicijavo dar 1994 m., parengęs pirmąjį Pensijų fondų įstatymo projektą. Nors daugelis žmonių jau dirbo privačius darbus, o pajamos, įvedus Lito patikimumo įstatymą, ėmė realiai augti, sulaukę senatvės žmonės tapdavo visiškais valstybės įkaitais. Žmonės ne kartą prarado santaupas, o pensijos buvo žeminančiai mažos, todėl ėmėmės iniciatyvos, kad žmonės (tie, kurie dar dirba) galėtų laipsniškai pereiti prie privataus pensijų kaupimo ir valstybiniam pensijų draudimui atsirastų svarus papildymas – privačiai sukauptos lėšos.

Perėjimo logika buvo tokia – pradžioje į privačius pensijų fondus žmonės skyrė 2,5 proc. draudžiamųjų pajamų, o kaupiamosios įmokos tarifas kasmet turėjo būti didinamas po 1 procentinį punktą iki 5,5 proc. 2007 m. Jau per pirmąjį pensijų sistemos reformos etapą pensijų kaupimo sutartis pasirašė bemaž pusė milijono žmonių, arba 36,6 proc. visų apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu. Laipsniškai didėjant įmokoms į privačius fondus dydžiui, įmokos į valstybinės „Sodros“ sistemą mažėjo.

Privačioms pensijoms – Trojos arklys 

Vieną dalyką reikia pabrėžti išskirtinai, nes jis vėliau atliko Trojos arklio vaidmenį. Kai įstatymas jau buvo parengtas, iškilo klausimas, kaip techniškai aprašyti įmokos išskyrimą į du skirtingus kelius – valstybinį ir privatų. Juk privačių pensijų fondų dar nėra, jie tik pradėtų steigtis priėmus įstatymą. Buvo pasiūlytas variantas, kad įmoka kaip ir seniau patenka į „Sodros“ biudžetą, o ten jau yra atskiriama dalis privačiam pensijų draudimui ir pervedama į privatų fondą. Visi teisėkūros proceso dalyviai drauge su įstatymų leidėju suprato, kad įmoka, skirta privačiam draudimui, nėra „Sodros“ dispozicijoje. „Sodra“ buvo tik laikinas tarpininkas. Būtent toks įstatymas ir buvo priimtas. Ir kas gi nutiko? 

Priėmus įstatymą ir 2004 m. pradėjus veikti privatiems pensijų fondams, vis daugiau žmonių pradėjo vis daugiau kaupti būsimajai senatvei.

Tačiau kai per 2009 m. krizę „Sodra“ pradėjo dėl objektyvių priežasčių stokoti pinigų, pradėta viešai piktintis, kad privatūs pensijų fondai neva grobsto „Sodros“ pinigus (suprask – tuometinių pensininkų pensijas). Visa reformos esmė, perėjimo laipsniškumas – viskas buvo pamiršta. Reforma buvo atgręžta atgal: vos tik pasiekus 5,5 proc. atskaitymų į privačius fondus tikslą, „dėl sunkios ekonominės situacijos“ imta mažinti pervedamų kaupiamųjų įmokų į pensijų fondus dydžius. Nuo 2009 m. liepos kaupiamosios įmokos dydis buvo sumažintas – 2 proc. asmens draudžiamųjų pajamų, nuo 2012 m. – 1,5 proc., 2013 m. – 2,5 proc. asmens draudžiamųjų pajamų. Visa tai buvo daroma „laikinai“. 

Privačios pensijos pagrindas – paties žmogaus pajamos

Neminėsiu visų privačios kaupimo sistemos karpymų, siaurinimų ir jos prasmės iškraipymų etapų. Didžiausią apmaudą turbūt kelia tai, kad užuot padarę žmogų sąmoningai besirūpinantį savo senatve, pasirenkantį skirti dalį lėšų privačiam pensijų arba gyvybės draudimui, politikai jį pavertė valdžios įkaitu, valdžios subsidijuojamu subjektu. 

Orumą žemina paaiškinimai, kad naudinga draustis vien todėl, kad gali gauti subsidiją iš biudžeto. O ne, tai nėra subsidija. Tai yra žmogaus uždirbtos lėšos, kurias jis, besirūpindamas savo ir šeimos ateitimi, iš uždirbtų pajamų atideda privačiam kaupimui. 

Nemažiau žeminantys ir pasakymai, kad privatūs pensijų fondai yra valstybės išlaikomi, subsidijuojami, ir kad visa privataus kaupimo sistema yra veiksminga tik mokesčių lengvatų ir valdžios subsidijų dėka. Laikas priminti, kad visos tos lėšos, kurias vadina subsidijomis ir valstybės parama, yra uždirbtos paties dirbančiojo žmogaus. Po trijų dešimtmečių laisvės atgavimo mes jau galėtume pasikliauti tuo, kad laisvas žmogus gali ir turi būti atsakingas ir už savo senatvę. 

Naujas smūgis – per pinigų kokybę 

Papildomą smūgį privačiam draudimui ir kaupimui sudavė nauja Europos centrinio banko (ECB) politika, dėl kurios pinigai laipsniškai praranda savo funkciją būti išteklių ribotumo ženklu. Paradoksalu: kai pinigai nustoja būti pinigais, visoms rinkoms, pradedant nuo nekilnojamo turto, akcijų, žaliavų ir baigiant draudimo ir pensijų kaupimo rinka, yra suduodamas smūgis. Žmonėms reikia žaibiškai ieškoti sprendimų, kaip išsaugoti sukauptą vertę ir apsisaugoti nuo nuvertėjimo. 

ECB ir kitų centrinių bankų pradėtas pinigų esmės devalvavimas jokiu būdu negali tapti pretekstu rezignacijai, kurios dvasioje būtų skelbiama: „nuo šiol esame visiškai priklausomi nuo centrinės valdžios leidžiamų pinigų kokybės ir jos gebėjimo aprūpinti mus senatvėje“. Rezignacija būtų klaida. Turime siekti ir sugrįžimo prie sveikos pinigų politikos, ir tvaraus, nevalstybinio pensijų kaupimo ir gyvybės draudimo. 

Mažesnė našta ateities kartoms

Tai, kad žmogus neturi būti papildomai apmokestinamas už tas savo pajamas, kurios yra skirtos jo senatvei užtikrinti, byloja pati šio modelio logika ir prasmė – kad mes vis mažesnę naštą krautume valstybei ir jaunesnėms kartoms ir tuo pačiu laipsniškai mažėtų mūsų įmoka į perskirstomą pensijų sistemą ir didėtų mūsų galimybė be papildomos mokesčių naštos prisidėti prie savo privačios pensijos ateityje. Tai – subsidiarumo esmė.  

Taigi visos priemonės, kurios yra skirtos šiam subsidiarumui užtikrinti, turi būti įstatymų leidėjo įtvirtintos. Pagaliau, reikia grįžti prie nuolat didėjančio privačių kaupimo instrumentų vaidmens ir prie realaus žmogaus gebėjimo kaupti privačiai ir vis mažiau likti valdiškos sistemos įkaitu.

Žmogus turi teisę būti laisvas ir nepriklausomas, rinkdamasis savo darbą, profesiją, ūkinės veiklos pobūdį. Nemažiau svarbu, kad senatvėje jis taip pat nebūtų valstybės įkaitu.