Iššūkį iš gimtojo Kauno atvykti į Žemaitiją priėmusi pareigūnė: „Man čia patinka“
„Tapti policijos pareigūne svajojau nuo vaikystės”, – prisipažino tarnybą Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo skyriuje ką tik pradėjusi pareigūnė Monika Ramoškaitė. Vieną pagrindinių gyvenimo svajonių išpildžiusi 22-ejų Monika tikslo link ėjo nuosekliai ir kryptingai – baigusi mokyklą, aukštojo mokslo duoną ji krimto M. Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultete, pasirinkusi teisės ir policijos veiklos studijas. Kai mergina rankose laikė išsvajoto mokslo diplomą, o svajonė jau buvo ranka pasiekiama, gyvenimas jai pateikė netikėtą išbandymą.
Monika, koks netikėtumas laukė vos pabaigus studijas?
– Iškart po studijų sužinojau, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro Lino Pernavo įsakymu, tarnybą pradėti iš gimtojo Kauno esu siunčiama į Žemaitijos širdį – Telšius. Tą akimirką pamaniau, kad viskas, ko siekiau staiga sudužo į šipulius. Miestas už 200 kilometrų nuo Kauno man atrodė svetimas, nenorėjau palikti šeimos, draugų ir viena ten vykti.
Kaip įvykiai klostėsi toliau?
– Pirmą kartą į Telšius atvykau su vienintele mintimi čia nepasilikti. Tačiau susitikusi ir pabendravusi su Telšių apskr. VPK vadovu Remigijumi Rudminu, nebebuvau tokia kategoriška. Jo padrąsinimo dėka, pasipriešinimas po truputį mažėjo, o mintis, jog dirbsiu būtent čia, tapo vis labiau artima. Tad, nors viduje ir buvo daugybę baimių ir klausimų, išsinuomojau butą ir pasiėmusi svarbiausius daiktus, atvykau į Žemaitijos sostinę.
Koks buvo pirmasis susipažinimas su naujuoju miestu, tapusiu antraisiais namais?
– Gatvėje sustojau paklausti kelio. Pašnekovas pasitaikė tikras žemaitis, tad vienintelis žodis, kurį supratau, buvo „teise” (tiesiai). Todėl, norint pasiekti kelionės tikslą, toliau teko pasikliauti navigacija. Po šio pokalbio, galvoje su šypsena pradėjo kirbėti mintys, kad bendraujant su gyventojais bei kolegomis, man prireiks vertėjo.
Telšiuose praleidai savaitę, koks įspūdis?
– Telšiai – labai gražus, išpuoselėtas miestas, o kolegos – draugiški, geranoriškai priimantys į kolektyvą ir neatsisakantys padėti. Tad jaučiu, kaip kasdien vis labiau man čia patinka. Tikiuosi po truputį prisijaukinsiu šį miestą ir kurį laiką čia tikrai pabūsiu. Tai – didžiulis iššūkis mano gyvenime, tačiau džiaugiuosi jį priėmusi.
Kokios buvo pirmosios dienos tarnyboje, ar išsipildžiusi svajonė pateisino lūkesčius?
– Su pagrindinėmis policininko funkcijomis jau teko susipažinti praktikos metu, tačiau pareigūnės statusas reikalauja daug daugiau atsakomybės, įsipareigojimų, asmeninės iniciatyvos. Pradėjus tarnybą, pirmą kartą teko atsidurti sutuoktinių konflikto epicentre, teko raminti įsisiautėjusį vyrą, pamatyti, kaip realioje situacijoje naudojamas „Tazeris”. Tačiau visi šie įvykiai manęs neišgąsdino, priešingai – leido įsitvirtinti supratimui, jog „įsėdau į savo roges”.
