Istorikui, rašytojui, tautos žadintojui Simonui Daukantui – 225 (1793–1864)
2018 m. spalio 9 d. Knygos mylėtojų klubas „Beržė“ pagerbė rašytoją, istoriką, švietėją, pirmosios rašytinės Lietuvos istorijos gimtąja lietuvių kalba autorių, vaikų literatūros kūrėją Simoną Daukantą. Senjorai domėjosi knygų, dokumentų, publikacijų paroda, skirta S. Daukantui. Išsamų pranešimą apie šį šviesuolį parengė klubo narys Alfredas Krikštanas.
Šiemet sukako 225-eri metai nuo S. Daukanto gimimo. Nors S. Daukanto vardas buvo minimas ir spaudoje, ir televizijoje, tačiau šiam didžiavyriui nebuvo skirta tiek dėmesio, kiek jis nusipelnė. Reikėtų pritarti rašytojo, filosofo Arvydo Juozaičio išsakytai nuomonei, kad lietuvių tautos nacionalinio atgimimo judėjime buvo dvi reikšmingos figūros: Simonas Daukantas ir Motiejus Valančius. Vyskupo M.Valančiaus veikla pagimdė blaivybės sąjūdį, o S. Daukantas įdavė lietuvių tautai, jos jaunuomenei lietuvišką žodį, pasididžiavimą tautos garbinga istorija. Ko verti vien šie žodžiai: „Kai Lietuva buvo nustekenta lyg krūmynai žiemą, kalba žaliavo lyg bruknelė. Tik kalba išlaikė tautą“… Ir tikrai, mokyti lietuviško rašto, taisyklingos kalbos buvo titaniškas darbas, kai aplink dominavo rusiškas ir lenkiškas žodis.
S. Daukantas anksčiau nei J. Basanavičius, J. Jablonskis paruošė lietuviško kalbamokslio knygelę, išleido „Abėcėlę“, vadovėlius, knygutes vaikams. Lygiagrečiai jis rašė ir leido įvairias praktinę naudą turinčias knygas suaugusiems. S. Daukanto švietėjiška veikla turėjo lemiamos reikšmės lietuvybei – kaip tai po sniegu žaliuojančiai bruknelei – išlikti ir sustiprėti. S. Daukantas puikiai išnaudojo 19 amžiaus 4–6 dešimtmečiuose buvusias šiek tiek geresnes sąlygas lietuviškų mokyklų gyvavimui, lietuviškų knygų leidybai. Po 1863 m. sukilimo prieš carinę priespaudą tokiai veiklai neliko jokių sąlygų: uždraustos lietuviškos mokyklos, knygų leidimas, uždarytas universitetas. Per 30 metų S. Daukanto buvo daug padaryta. Parapijinėse mokyklose prie bažnyčių skaityti ir rašyti lietuviškai išmoko dauguma kaimo vaikų. Yra duomenų, kad 300 Žemaitijos parapijinių mokyklų kasmet mokėsi 4 000 ir daugiau vaikų. Taip buvo padėtas tvirtas lietuvybės pamatas, ir net vėliau prasidėjęs lietuviško rašto persekiojimas jau negalėjo jo visiškai nuslopinti. Lietuviškos maldaknygės, knygos, laikraščiai buvo žmonėms reikalingi – jie mokėjo skaityti. Taip kilo didvyriškas knygnešių sąjūdis. Faktas, kad per 40 lietuviškos spaudos draudimo metų nukentėjo apie 2 000 žmonių, labai iškalbingas. Jis rodo, kad pavergta tauta nesitaikė su draudimais, sėmėsi jėgų iš garbingos Lietuvos istorijos, tikėjo, kad išauš aušra. Savaime tokie darbai nepasidaro, kažkas turi nešti sunkiausią naštą. Tą darė S. Daukantas. Ir neatsitiktinai dar 1930 m. Papilės mokykloje, kur rašytojas-švietėjas praleido paskutinius savo gyvenimo metus, Lietuvos mokytojų paaukotomis lėšomis buvo pastatytas didingas paminklas, įprasminantis išmintį, laisvę ir valią.
Taip, šis žmogus turėjo tvirtą valią. Jis neieškojo naudos sau, patogaus gyvenimo. Pasirinko sunkiausio darbo vergiją, gūdžiausią vienatvę, nepriteklius, skurdą. Vien tas faktas, kad 17 metų baudžiauninkų vaikas pėsčias iš Kalvių kaimo nuo Skuodo išėjo į Vilnių mokytis gimnazijoje, įkvėpė šimtus mokslo siekti pasiryžusių.
Apie S. Daukanto vaikystę, tėvus labai jautriai parašė Justinas Marcinkevičius poemoje „Pažinimo medis“: „Anksti žiema atėjo į Kalvius…“. O apie jaunuolio kelionę nuostabią esė „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“ sukūrė rašytojas Romualdas Granauskas: „Tą rytą, kai Daukantas išėjo į Vilnių ir basos jo kojos palietė vieškelio dulkes, visi Žemaitijos juodvarniai pakilo nuo medžių… Pakilo ir lydėjo…“ Taip S. Daukantas mitologizuojamas, kuriamas kultūrinio herojaus paveikslas, kuris daug kentė, aukojosi dėl Lietuvos.
Baigęs Vilniaus gimnaziją, gavęs netikrus jo bajorišką kilmę liudijančius dokumentus, jis studijavo Vilniaus universitete literatūros ir laisvųjų menų fakultete, vėliau perėjo į moralinių ir politinių mokslų fakultetą, kurį baigė 1819 m., kartu gavęs teisių kandidato laipsnį. Dirbo Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje, o vėliau 13 metų Peterburgo Senato archyvo rūsiuose. Ten tamsu ir šalta, bet ten saugomas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių kanceliarijos archyvas – Lietuvos Metrika.
Peterburge praėjo svarbiausia ir kūrybingiausia jo gyvenimo dalis. Čia gimė keturios knygos apie Lietuvos praeitį: „Darbai senovės lietuvių ir žemaičių“, „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“, „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“, 2 tomai „Istorijos žemaitiškos“. Ta pačia medžiaga dalijosi su Teodoru Narbutu ir Motiejumi Valančiumi.
Pablogėjus sveikatai, S. Daukantas grįžo į Lietuvą. Kurį laiką gyveno pas gydytoją
P. Smuglevičių Svirlaukyje. Nuo 1861 metų galutinai apsistojo pas Papilės kleboną Ignotą Vaišvilą. Čia visų užmirštas 1864 m. gruodžio 6 dieną mirė. Palaidotas Papilės piliakalnyje.
S. Daukantas parašė ir išleido 14 knygų. Dar 5 likusios rankraščiuose. Visi S. Daukanto istoriniai, mokykliniai ir kiti raštai turėjo tikslą gryninti lietuvių kalbą, praskinti jai kelią į viešąjį gyvenimą, į mokslinę literatūrą. Tuo metu tai buvo nepaprastai svarbus darbas.
