Istorinis Vilkupių dvaras išparduodamas po plytą
Vilkaviškio rajone esančio Vilkupių dvaro savininkas atsikrato neseno savo pirkinio – siūlo jį pirkti plytomis, kurios esą tinka apdailai. Tokį skelbimą pamatę žmonės ėmė kelti triukšmą, kad senoviniai dvarai Lietuvoje yra saugomi ir jų griauti negalima. Tačiau Kultūros paveldo departamentas (KPD) 15min.lt patvirtino, kad statinys tokios apverktinos būklės, jog jo išsaugoti nebeįmanoma.
Vilkupių dvaro savininko skelbime siūloma pirkti senovines raudonas, rankų darbo plytas arba visą pastatą nugriovimui.
Parduodamas pastatas baigtas statyti 1838 metais, sumūrytas kalkiniu skiediniu.
Viena nuvalyta plyta įkainota 45 eurocentais, visas pastatas pastatytas iš maždaug 50-60 tūkstančių.
„Parduosime tik dideliais kiekiais, ne mažiau kaip po 8-10 tūkstančių. Plytos kaina nusigriaunant patiems – 22 eurocentai, viso pastato kaina – 7 tūkstančių eurų“, – rašoma skelbime.
Neįprastą skelbimą pastebėję žmonės suabejojo, ar tai legalu. KPD paprastai baudžia dvarų savininkus, neprižiūrinčius turto, o apie jų nugriovimą nebūna net kalbos – dvarų pastatai saugomi įstatymo.
Vilkupių dvaras – nesaugomas
Tačiau KPD Marijampolės skriaus vyriausiasis valstybinis inspektorius Ramūnas Kryžanauskas 15min.lt patvirtino, kad pastato savininkas nedaro nieko nelegalaus.
„Jeigu jis būtų kultūros vertybių registre, jo niekas negriautų ir nepardavinėtų, tai būtų neįsivaizduojamas dalykas“, – sakė jis.
R.Kryžanausko teigimu, į registrą jis neįrašytas dar 1995 metais, kai Dvarų ir palivarkų sodybų vertės ir būklės įvertinimo komisija nustatė, kad jis avarinės būklės.
Anot inspektoriaus, dėl galimybės parduoti senovines pastato plytas į paveldosaugininkus anksčiau kreipėsi ir pats pastato savininkas.
„Iš dvaro ten likęs tik pavadinimas, nuo 1995 metų jis neturi jokios teisinės apsaugos“, – tikino pašnekovas. R.Kryžanausko teigimu, tokių vos stovinčių dvarų, kurie yra nesaugomi, Lietuvoje yra ir daugiau.
Pirko tam, kad išardytų
Almantu priststatęs Vilkupių dvaro savininkas 15min.lt teigė pastatą įsigijęs pavasarį. Jis matė, kad atstatyti dvaro neapsimoka, todėl neslėpė pirkęs tam, kad vėliau būtų galima išardyti ir parduoti.
Anot Almanto, jis jau sulaukė potencialių pirkėjų skambučio, bet dvaro dar nepardavė: „Laukiame geriausių variantų. Renovuoti nenusiteikę, nes jis labai prastos būklės, aplinka ten baisi, degradavęs kaimas, tad neverta nei užsiimti. Jis tokioje vietoje stovi, kad niekas nesusidomėtų renovacija.“
Pašnekovo teigimu, senovinės plytos yra naudojamos apdailai, pavyzdžiui, jas galima naudoti įrenginėjant barą.
„Jos atrenovuojamos, atšveičiamos ir labai gražiai atrodo“, – pridūrė jis.
Almantas sakė, kad vietoje dvaro negali nieko statyti, nes žemė jam nepriklauso – ji nuomojama iš valstybės.
„Kai parduosime, išregistruosime ir bus kaip nebūta pastato“, – paaiškino jis.
Veikė ūkis, žydėjo sodas, stovėjo malūnas
Informacijos apie Vilkupių dvarą internete nedaug. Viename architektūros portale rašoma, kad XIX amžiaus pirmojoje pusėje Vilkupių dvare buvo įkurtas pavyzdinis ūkis su veisliniais galvijais. Prie rūmų buvo nedidelis 2-3 ha parkas ir sodas.
Jame augo įvairūs vaismedžiai, vaiskrūmiai, kuriuos supo kaštonai ir liepos. Ant upės kranto stovėjo nedidelis malūnas, kuriame grūdus maldavo pats dvaro ponas Lengvinas.
Iki 1941 m. dvaras pergyveno keletą žemės reformų. Alfredas Lengvinas valdė apie 79 ha žemės. Prieš pat karą ponas dalį savo žemės pardavė sklypininkams, kad matuojant dvaro žemes nebūtų atrėžtos geriausios žemės. 1941 m. Lengvinai išvyko į Vokietiją.