Įvyko jau 10-oji Žemaičių tradicinio etnomuzikavimo meistriškumo stovykla ,,Kumykštielis – 2021“
Kūrybinės dirbtuvės, mokymai, bendravimas per šokį, dainą – tai priemonės geriausiai tinkančios įtraukti vaikus ir jaunimą bendrai veiklai, skatinant juos dalyvauti tradicinio folkloro įgūdžių lavinime, sužadinant norą tobulėti per mokymus, kūrybą, edukacijas. Smagu matyti, kad sparčiai globalėjančiame pasaulyje jaunoji karta, vis ieškanti kažko unikalaus, savito, atranda tą unikalumą mūsų pačių tradicijose ir papročiuose. Šią vasarą, kaip ir kasmet, Plateliuose, jau dešimtą kartą, vyko žemaičių tradicinio etnomuzikavimo meistriškumo stovykla ,,Kumykštielis – 2021“, skirta vaikams ir jaunimui, turintiems norą aktyviai įsitraukti į etnokultūrinę veiklą, kelti tradicinio muzikavimo įgūdžius bei meistriškumą. Stovyklos tikslas – skatinti tradicinės kultūros prieinamumą, tradicines muzikos ištakų pažinimo tęstinumą, suvokiant lokalius jos atlikimo ypatumus, supažindinant su tradicinės kultūros įvairove, interpretacijos galimybėmis, leidžiant vaikams ir jaunimui bendrauti, augti etnokultūrinėje terpėje, lavinant įgūdžius, meistriškumą ir kompetencijas muzikinio folkloro srityje. Šioje stovykloje susitinka tie, kurie jaučia ypatingą meilę folklorui, nori sužinoti tradicinių amatų paslaptis, mėgsta žygius, maudynes ežere, ilgus vakarus prie laužo skambant iki ,,skausmo“ išdainuotoms bardų ar žemaičių krašto dainoms. Per penkias meistriškumo kėlimo dienas dalyviai muzikavimo patirties sėmėsi iš etninės srities profesionalų. Tai Lietuvoje gerai žinomi etnomuzikologai, pedagogai, muzikantai, tautodailės meistrai ne pirmą kartą atvykstantys į mokymus.
Kiekvieną dieną po 3 ar 4 valandas vyko įgūdžių lavinimo meistriškumo pamokos (individualūs praktiniai mokymai), tradicinių amatų meistrystės (pynimas iš vytelių, šiaudinių sodų rišimas, pintinių juostų pynimas, piemenų instrumentų, papuošalų iš žalvario gamyba ir pan.) kūrybiniai procesai. Kiekviena diena – nauja patirtis, nauji kūrybiniai įgūdžiai. Kasmet ieškoma naujų veiklų, būdų ir metodų kaip paįvairinti praktinių mokymų turinį, kad būtų galima dar labiau sudominti jaunimą tradicine kultūra. Šiais metais stovyklos dalyviai aktyviai įsijungė į etno pramogas, tradicinius lauko žaidimus, tradicinius ir netradicinius liaudies muzikos instrumentų gamybą: pažink, pasigamink, muzikuok su žinomu pamario folkloristu Jonu Kavaliausku. Vaistažolių pažinimo mokėsi su žolininke, ekologinio-biodinaminio ūkio savininke bei tautodailininke Vaiva Jundulaite, pasivaikščiojant po gamtą, susipažįstant su čia augančiais augalais, surinktas žoleles sudedant pagal senolių receptus, ragaujant Vaivos pagamintus įvairių žolelių sirupus, arbatas. Liepos 6-ąją visi stovyklos dalyviai sugiedojo ,,Tautišką giesmę“ – visi vieningi ir orūs, sutartinai šventė savo valstybingumą.
Paskutinę dieną buvo surengta paroda, kurioje puikavosi pačių dalyvių padaryti darbai. Koncertas pranoko lūkesčius, nes niekas nesitikėjo, kad per penkias dienas galima tiek daug išmokti, nuveikti. Pasirodo – įmanoma, jei tik yra noro, pastangų ir užsispyrimo.
Turiningas laikas prabėgo labai greitai. Atėjus metui atsisveikinti, visi stovyklos dalyviai įvardino karantine nepatirtos žmogiškos vertybės – bendruomeniškumo. Būrelyje niekas nevyksta individualiai, visos veiklos reikalauja pagarbos, draugiškumo, nusileidimo, prisitaikymo. Pasikeitusi šiandieninės visuomenės ir šeimos modelio patirtis lemia tai, kad vaikai nebeturi natūralios siekiamybės ir pavyzdžio mokytis tradicinės kultūros iš tėvų ar senelių, todėl stovykloje išmokto pamokos duoda peno ne tik sielai, bet kūnui.
Kaip bebūtų keista: šeima yra pats stipriausias tradicijų perteikėjas, nes vaikas, augdamas folkloro šeimoje ar folkloro ansamblių bendraminčių būryje, yra pats laimingiausias pasaulyje. Šiuo atveju folkloro ansamblis yra pati didžiausia šeima, kurioje vaikai užauga, išsiugdę pagarbą savo kalbai, papročiams bei tradicijoms, folklorui, tėvynei, kitoms kultūroms.
