Jaukūs namai, kuriuose kvepia namine duona

Duona – tarsi tradicijų puoselėjimas, energijos ir geros savijautos šaltinis. Apie dzūkų kulinarinio paveldo – tradicinės naminės duonos kelią nuo tešlos užminkymo iki garuojančio kepaliuko pasakoja Alytaus rajono Butrimonių seniūnijos gyventoja Ina Kaškonienė.

Duoną kepa jau 12 metų

„Kažkada mūsų šeimoje tai buvo perduodama  iš kartos į kartą. Tėviškėje nuo 19 amžiaus gyveno penkios mūsų giminės kartos. Naminės duonos kepimo tradiciją nutraukė 1946 m. šeimos tremtis į Sibirą. 1956 m. ir  aš  gimiau ten, Sibire. Grįžusios į Tėvynę po 13 tremtyje praleistų metų, šeimos moterys duonos jau nekepė. Gimtoji sodyba buvo nuniokota,  be to, ir kepti jau nebuvo iš ko, niekas neaugino rugių. Mokydamasi kepti duoną, bandžiau atgaminti tai, ką pasakojo močiutė, mama. Klausinėjau vyresnio amžiaus Punios moterų, kurios dar ir po karo namuose kepė duoną. Perverčiau krūvas literatūros apie tautinį kulinarinį paveldą. Norėjau ne šiaip duonos, o tradicinės  –  mūsų krašto duonelės“,– pasakoja I. Kaškonienė.

Senovėje šeimininkės, iškepusios duoną, pasilikdavo raugo kitam kepimui. Ina Kaškonienė taip pat saugo savo duonos raugą.

„Raugas keliauja iš vieno kepimo į kitą, tai – mano turtas. Seniau moterys stengdavosi raugo niekam neskolinti. Sakydavo, kad rūgštį išneš. Mano duonelė yra gyva, jos kelias iki kepimo ilgas: vakare užmaišau ir šiltai apklosčiusi palieku iki ryto. Rytą išminkau, pakildinu ir formuoju kepalus. Viskas trunka apie 16 val.  Pats kepimas trunka apie 3 val.  Tai čia mano toks receptas. Duonos kepimas nėra aukštoji matematika, man tai – lyg meditacija, į kurią sudedu daug meilės“, – sako moteris.

Duonos kvapas  vilioja į namus

Naminės duona, pasak kepėjos,  – kvepia meile, todėl duoną namuose kepti verta. Iškeptos duonos kvapas – tai nuostabiausias oro gaiviklis, o namai, kvepiantys duona – jaukūs namai, – įsitikinusi ponia Ina.

Moteris džiaugiasi, kad geriausias jos pagalbininkas šiame darbe yra vyras Petras. Padėti tiesiogiai  jis gal ir nepadeda, bet meilę duonos kepimui skatina ir visada randa gerą žodį. O tai dar labiau įkvepia. Deja, pasak kepėjos, šiais laikais ne visi vertina tradicinę duoną.

„Daug metų valgiau vadinamąją parduotuvės duoną. Bet kai pradėjau kepti savo, tai pirktinė duona man jau netinka. Žinoma,  ne visi mėgsta ir tradicinę naminę duoną, tiesiog žmonių skonio receptoriai atprato nuo natūralumo. Kalbant apie naminės duonos galiojimo laiką, –  teisingai ją laikant, galima išsaugoti iki mėnesio, tad mano patarimas – nelaikykite duonelės celofaniniuose maišeliuose! Dar blogiau, jeigu juos aklinai užrišite. Duoną laikyti reikėtų vėsiai, lengvai pridengtą. Padžiūvusią duoną visada galima atkepti“, – pataria moteris. Savo patirtimi ir receptu Ina dalinasi su visais, kas paprašo.

Ne pragyvenimo šaltinis, tik dar vienas pomėgis

„Nesu profesionali duonos kepėja,  kepimo meno niekur nesimokiau, esu savamokslė, ir tai man  – ne pragyvenimo šaltinis, ne darbas, o tik pomėgis. Labai tikiuosi šiemet rimtai tuo užsiimti ir gauti tautinio kulinarinio paveldo (dzūkiškos duonos kepimo) sertifikatą. Seniai esu raginama tai padaryti, tik vis laiko pritrūksta“, – juokiasi I. Kaškonienė.

Mugėse moteris neprekiauja savo kepiniais, bet kartais dalyvauja bendruomenių šventėse, ir, žinoma, – Oninių šventėje Punioje, nes pati priklauso „Punios ainių” bendruomenei.

„Pomėgių turiu daug, tik laiko labai trūksta. Labai mėgstu liaudies dainas, dalyvauju Alytaus rajono savivaldybės Butrimonių kultūros namų etnografiniame ansamblyje “Dėdės ir dėdienės“,  taip pat dainuoju tremtinių  chore „Atmintis“, giedu Butrimonių bažnyčios chore”,– apie savo pomėgius kalba veikli moteris.

„Kita didžioji mano aistra yra levandos. Net nežinau, ant svarstyklių padėjus, kuris pomėgis nusvertų. Jeigu bus geri orai, tai birželio mėnesį džiaugsimės gausiu levandų salelės žydėjimu, lauksime turistų. Iš levandų žiedų gaminu puokštes, arbatas, net sausainius kepu su levandų žiedeliais“, – sako I. Kaškonienė

Vaikai ponią Iną dar juokais vadina  socialinių tinklų „okupante“, nes moteris aktyvi ir socialinėje virtualiojoje erdvėje,  bet ten atsirenka tik tai,  kas jai įdomu, aktualu. 

„Noriu parodyti visiems, kad ir kaime gyvenimas yra gražus, turiningas. Mieste gyvenau  studijų metais. Dabar gyvenimo ten neįsivaizduoju. Man mieste trūksta oro, nes esu gamtos vaikas. Žinoma, nuvažiuojame į spektaklį, į šventę, kartais nueiname į kavinę,  kai tingisi sekmadienį pietus gaminti”,–  juokiasi pašnekovė.