Jauna mokytoja Rima Kasperionytė: „Lietuvių kalba ir literatūra – dėkingiausias dalykas norint pažinti mokinį“

Vilniaus Abraomo Kulviečio klasikinės gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) doktorantė Rima Kasperionytė jau ilgą laiką vadovaujasi lotyniška sentencija „Totis viribus!“ – „Visomis išgalėmis!“: visomis išgalėmis ne tik dirbti, bet ir mylėti – gyventi. Jauna lituanistė šypsodamasi teigia apsisprendusi tapti lietuvių kalbos mokytoja būdama vos penkerių. Ir štai jau penktus metus Rima kasdien visomis išgalėmis įvairaus amžiaus mokinius moko lietuvių kalbos gudrybių ir žadina norą kuo daugiau skaityti. Negana to, doktorantė šiuo metu rašo disertaciją, o paklausta, kaip viską suspėja, šypsodamasi sako: „Man atrodo, kad nieko daug neveikiu. Tik gyvenu.“

Rima teigia nusprendusi tapti lietuvių kalbos mokytoja tada, kai būdama penkerių metų vyresnio brolio lietuvių kalbos vadovėlyje rado „Grybų karo“ tekstą su iliustracijomis. „Kiekvienų naujų mokslo metų pradžioje perversdavau brolio parsineštus vadovėlius. Jau tada matėsi filologinis smalsumas. Ir kartą bevartant lietuvių kalbos vadovėlį radau labai spalvingą, gražų puslapį – jame buvo nupiešti grybai. Ir ne šiaip kokie, o su veidukais, rankomis ir šautuvais! Gal nelabai įtikima, bet tada suvokiau, kad noriu būti būtent lietuvių kalbos mokytoja. Nežinojau priežasties, negalėjau paaiškinti, tiesiog atėjo suvokimas. Nuo tada atsirado konkretus, aiškus ir tikrai pasiekiamas tikslas“, – linksmą istoriją pasakoja Rima.

Jauna mokytoja pripažįsta, kad pradžioje buvo tikrai sunku, tačiau ji nepasidavė: jau penktus metus kasdien varsto mokyklos duris, moko lietuvių kalbos ir literatūros. „Iš pradžių visiškai nesupranti, kaip valdyti klasę, nemoki mąstyti 45 minučių intervalais, nemoki vienu metu turėti akių šešiose galvos pusėse, matyti kiaurai suolų, nemoki kartais apsimesti kurčiu, – sako Rima, pirmus darbo metus dirbusi su dešimtokais ir vienuoliktokais. – Tuos mano „nemoki“ mokiniai, tyrinėjantys paauglystės džiaugsmus, ir išbandė.“

Dabar Rima teigia pasidariusi griežtesnė, tačiau sykiu ramesnė. „Kilus problemoms, geriausia strategija – tyla. Jei vaikai mato, kad aš tyliu, jei absoliučiai nieko nesakau, kažkodėl išsigąsta. Tada ir didžiausi triukšmadariai nurimsta“, – įgyta patirtimi dalijasi lituanistė. Ji taip pat per vieną pamoką rečiau naudoja kelis mokymo metodus, kurių jos prašė per praktikas. „Jei reikia, visą pamoką lentoje braižysiu schemas, rodydama priežasties ir pasekmės ryšius Šekspyro tragedijoje, bet kitąkart pasiėmę dramos kūrinį mokiniai nesakys, kad dramaturgas vieno ar kito veikėjo mirtį užrašė „dėl to, kad neturėjo ką veikti“, – kalba Rima.

Apskritai Rima mano, kad lietuvių kalba ir literatūra yra dėkingiausias dalykas norint pažinti mokinį. „Nė vienas kūrinys, įtrauktas į mokyklines programas, nėra apie neegzistuojančius padarus, visai su vaikais nesusijusius. Visi kūriniai apie žmogų: apie vaikystę, santykius su tėvais, draugais, mokytojais, pirmąją meilę, požiūrį į save, savo erdvę, savo pasaulį. Suaugęs žmogus laisvalaikiu skaito literatūrą juk irgi dėl to, kad bando surasti atsakymus į savo klausimus. Tai neverskim ir vaikų kūriniuose ieškoti kitokių dalykų. Jei versim, užaugę nebeskaitys“, – mintimis dalijasi Rima.

Paklausta, kaip vertina šiuolaikinę mokyklą, jauna lituanistė teigia: šiuolaikinė mokykla tokia pati, kaip ir prieš šimtą metų, nes jai neleidžiama būti šiuolaikine. „Mokiniai vis dar sėdi tokiose pačiose klasėse, suolai išdėstyti vis dar taip pat, vadovėliai keičiasi retai. Na ir kas, kad užduodu namų darbų, kuriems atlikti reikia interneto arba per pamoką leidžiu savo išmaniuoju patikrinti VLKK puslapyje, ar dalelytė „taipogi“ vartotina, ar ne. Naujosios technologijos nieko nekeičia ir jokio šiuolaikiškumo nekuria“, – sako Rima ir priduria, kad nepaisant pavienių bandymų kurti šiuolaikinę mokyklą, per ilgus dešimtmečius nedaug kas pasikeitė.

Kalbėdama apie mokinius, Rima teigia, kad jai asmeniškai lengviausia dirbti su vyresniaisiais. Su jais jaunai mokytojai pavyksta užmegzti artimesnį santykį nei su vaikais ar ankstyvąją paauglystę išgyvenančiais mokiniais, kuriems reikia tvarkos, taisyklių – tai būtina šiuose gyvenimo tarpsniuose. „Kažkas yra sakęs ir daug kas yra kartojęs: norint laužyti taisykles, pirmiausia jas reikia žinoti“, – teigia ji. Sykiu Rima pastebi, kad, pavyzdžiui, aštuntokai yra kur kas labiau motyvuoti nei abiturientai. „Šiuolaikinis dvyliktokas kažko jau pavargęs, o aštuntokas dega noru suprasti viską“, – priduria ji.

Paprašyta apibūdinti, koks, jos nuomone, yra geras mokytojas, Rima sako, kad į šį klausimą atsakyti sunku. „Ne visada preciziškas dalyko išmanymas yra geras bruožas – koncentruojantis tik į dalyką, gali būti pamirštamas vaikas. Ne visada gerai būti pernelyg entuziastingam – tai gali blaškyti mokinius. Ne visada gerai būti griežtam, inovatyviam ar, atvirkščiai, tradiciškam. Kartais didelis minusas yra jaunystė, o kartais – net ir dvidešimties metų patirtis. Aišku, galėčiau pasakyti, kad geras mokytojas yra tas, kuris geba greitai prisitaikyti prie situacijos ir yra visapusiška asmenybė, bet ar tokių savybių nereikia dirbant bet kokį kitą darbą? Mokytojas arba yra geras, arba ne. Ir nepaaiškinsi kodėl. Tegu aiškina mokiniai“, – mintis dėsto jauna mokytoja.

Mergina LEU baigė bakalauro, magistro studijas. Šiuo metu darbą mokykloje derina su doktorantūros studijomis. „Važiuodama į darbą skaitau mokiniams užduosimas knygas, ką nors taisau, pati mokausi. Rašinius taisau paryčiais arba iškart po pamokų, likęs laikas skiriamas moksliniam darbui ir gyvenimui“, – kalba Rima, po darbo papildomai besimokanti hebrajų kalbos, nes tai jai padeda rašyti disertaciją. „Visgi man atrodo, kad nieko daug neveikiu. Tik gyvenu“, – šypsosi ji.

Iš studijų metų, auditorijose ir bendrabutyje praleistų dienų Rima sako geriausiai atsimenanti žmones. „Prisimenu profesorę, kuri šypsodavosi, kai, greičiau nei kiti pabaigusi darbą, pusbalsiu dainuodavau liaudies dainas, kraštietę lektorę, kuri man nedėstė, bet išmokė daugiau nei numano, prisimenu profesorių, kuris įsakmiu balsu liepdavo kalbėti apie sovietmečio literatūrą, profesorių, kuris į mane kreipdavosi tik pavarde ir nervinosi su manimi aštriai diskutuodamas apie veldinius…“ – vardija Rima ir džiaugiasi, kad doktorantūra padeda tęsti šias gražias draugystes, o prisiminusi bendrabutį mergina teigia, kad ten užsimezgė itin vertingų, įdomių, kūrybiškų, draugiškų, veik giminiškų pažinčių, gyvų iki šiol.

„Ką patartum moksleiviui, trokštančiam pasirinkti tokį patį – mokytojo – karjeros kelią?“ – klausiame jaunos mokytojos, o ji atsako norinti ne patarti, o paklausti: „Ar nebijai būti nemėgiamas? Mokysi šimtus žmonių, už jų nugarų – dvigubai daugiau tėvų, už šių nugarų – visuomenė. Kaip manai, patiksi visiems? Net jei kontrolinį darbą įvertinsi trejetu? Ar nebijai būti apšauktas tinginiu? Juk pamokos vyksta iki maždaug antros valandos, o vasarą – net du mėnesiai atostogų. Ar nebijai kasdien būti vertinamas? Šimtai veidų tyrinės tavo išvaizdą, balsą, tartį, intonaciją, bandys rasti tavo klaidų. Jei nebijai, vadinasi, su visu tuo susitvarkysi. Tapk mokytoju. Tai teisingas sprendimas“, – pokalbį baigia jauna lietuvių kalbos mokytoja Rima Kasperionytė.