Jaunieji miško bičiuliai prisidėjo prie vilkų ir lūšių apskaitos Aukštadvaryje
Vasario mėn. 3 dieną Aukštadvario vidurinės mokyklos jaunųjų miško bičiulių būrelio „Verkniukai“ nariai: Edita, Reda, Raminta, Lukas ir aš, šių eilučių autorė Aistė, vadovė Č. Pociūnienė, kartu su Aukštadvario girininkijos eiguliu R. Kaminsku, Aukštadvario regioninio parko vyr. ekologu T. Špiliausku vykome į Mergiškių mišką ir ten dalyvavome respublikinėje vilkų ir lūšių apskaitoje. Mūsų maršrutas sudarė apie 7 kilometrus. Miške sniego patalas buvo „išbraižytas“ įvairių raštų pynėmis, kuriuos keliaudami bandėme įminti. Tai miško žvėrys paliko sniege savo pėdsakus. Matėme daug šerno pėdų, kurios buvo tikrai įspūdingo dydžio, siekė net 22 cm ilgio. Šie gyvūnai nesunkiai įspėjami, nes brisdami per sniegą palieka visą brydę. Daug džiaugsmo suteikė prabėgančios stirnos. Norėjosi nors akimirką pamatyti ir striksintį kiškį, bet, deja, jis paliko tik savo pėdeles ir „žirniukus“. Regioninio parko vyr. ekologas rodė sniege stirnų, tauriųjų elnių, šernų, lapių, kiaunių pėdsakus. Miško gyvūnų ženklai vedė vis tolyn į mišką, o mes trumpai stabtelėdami aptardavome, kokio žvėries pėda įminta sniege. Trumpam sustojus atsikvėpti, vyr. ekologas papasakodavo mums apie šiame miške gyvenančius žvėris, saugomas rūšis. Šalia Mergiškių gamtinio rezervato stabtelėjome prie informacinio stendo, kuriame rašoma apie čia gyvenantį retą vabalą – purpurinį plokščiavabalį. Šis vabalas ,,gerietis“, mat apsigyvena po džiūstančių ar išdžiūvusių lapuočių medžių žieve, valgo medžiams kenkiančius vabzdžius.
Maloniai nustebome, kad radome tiek daug ir įvairių žvėrių pėdsakų. Supratome, kad ir žiemą miškas pilnas gyvybės, gyvenimas verda. Vilko ar lūšies pėdsakų, deja, neaptikome. Keliose vietose matėme žmonių išpjauto miško sklypus, didžiules medžių rietuves, girdėjome dūzgiančių pjūklų garsus. Nepatinka, matyt, Lietuvos miškų senbuviams plėšrūnams tokia triukšminga žmogaus kaimynystė.
Nuvargę, bet pilni įspūdžių, džiaugsmingai sugrįžome namo.
