Jautrias širdis virpino kraštiečių poezija ir muzika

Nevėžio bendruomenės namų vadovė Daiva Karaman neabejinguosius muzikai ir poezijai pakvietė į šventę „Bobų vasara”. Šis renginys jau trečius metus atkeliauja į Elvyros ir Egidijaus Grygalių sodybą Gitėnuose. Šiemet į erdvią ir pavyzdingai tvarkomą sodybą rinkosi poezijos ir muzikos mylėtojai iš Nevėžio, Trakiškio, Raguvos ir Raguvėlės.

Keletą dainų padainavo viešnios iš Raguvos, kurioms vadovauja ir akordeonu pritaria Kristina Juškienė. Moterys gera nuotaika užkrėtė visus šventės dalyvius – žiūrovai dainas traukė kartu.

„Ir nematykime, kad smilkiniuos šarma” – optimizmo dvasia skambėjo viešnios iš Raguvos, poetės Janinos Baltušnikienės sukurtos eilės.

„Priešais mirtį gyvenimas dreba, prieš gyvenimą dreba širdis”, – ne vieno širdį suvirpino trakiškiečio muzikanto ir poeto Rimanto Januškos atliekamos paties sukurtos dainos. Nors Rimanto eilės į popierių sugula, kaip jis pats sako, „kai liūdesys į širdį beldžia”, bet jo dainose skamba ryžto, gyvenimo džiaugsmo gaidos.

„Juk gervės išskrenda, kad vėl sugrįžtų”, – eilėmis samprotavo Birutė Vienažindytė – Petrulaitienė. „Ar Tu žinai, kaip ilgesys pražysta?”, – klausė Birutė poezijos gerbėjų. Ir čia pat eilėmis atsakė: „Kaip vieniša laukų aguona – žydi raudonai.” Jos eilėse skambėjo rudens, ilgesio, meilės motyvai.

Renginys neapsiėjo be Nevėžio kaimo moterų ansamblio „Radasta” dainų. Dainuojant  Paulinos Kazlaučiūnienės sueiliuotą dainą, kurį jau tapo „Bobų vasaros” himnu, prisijungė visi susirinkusieji. Žiūrovai dar ir priprašė Paulinos padeklamuoti jos sukurtą eilėraštuką apie sugedusį veidrodėlį.

Muzikinę popietę tęsė trakiškiečiai Gražina ir Vytautas Žilinskai. Gražina sutuoktinį pristatė kaip dueto meno vadovą, o pati kuklinosi tik būgną mušanti. Poros muzika išjudino žiūrovus, atsirado norinčiųjų pašokti. Prie dueto prisijungus trakiškiečiui Rimantui, šokėjams tapo dar smagiau.

Susirinkusieji šoko, dainavo, vaišinosi, vaikščiojo po šeimininkų išpuoselėtą kiemą, lauke kepė bulves, valgė jas su sviestavarške.

Raguvėlietės moterys dėkodamos už šventę sakė, kad tokioje vietoje atsigauna siela, net verkti norisi, kaip gera ir miela kartu pasibūti.