Jei žmonės kaime puoselėtų senąsias tradicijas, tai tądien ožkų ragus puoštų karūnos

Etnokultūrinis ugdymas veiksmingas jį grindžiant teigiamomis vaikų emocijomis, maloniais išgyvenimais ir žaismingumu. Tik per aktyvią vaiko veiklą – pajaučiant, paliečiant, stebint, įsižiūrint – patirti ritualai tampa neatskiriama mažo žmogaus gyvenimo dalimi. Siekiant vaikams kuo autentiškiau perteikti žmogaus veiksmus atliepiančius gamtos virsmus, lapkričio 12 d. Alytaus lopšelyje-darželyje „Volungėlė“ vyko triukšmingos rudens palydos – Ožio diena. Tai paskutinė rudens šventė. Vaikai, tarsi anų laikų piemenėliai, laukia sniego – ir dėl džiuginančio baltumo, ir dėl to, kad galėtų kiek išmanydami važinėtis rogutėmis, pačiūžomis. Ką gi daryti, kad tik žiema greičiau ateitų? Galulaukėje išsirinkome patį drūčiausią ir balčiausią beržą. Netoli jo sukūrėme laužą. Kad tik greičiau pasnigtų, apie beržą triskart saulės kryptimi apvedėme ožkytę. Į darželį pavyko pasikviesti tiktai rudą ožkytę, bet tikimės, kad sniego ši spalva negąsdina. Vedant ožkelę aplink beržą ir maži, ir dideli choru sakė oracijas, paskui viešnią iš kaimo vaišino morkom, kopūstlapiais, papuošė karūna. Mat seniau buvo tikima – jeigu daug dėmesio tą dieną skirsi ožiui, gal jo užsispyrimas išgaruos ir žiema greičiau ateis, manydama, kad ir ją taip garbins kaip ožį. Deja, ožkytė nesubliovė, todėl galime manyti, kad dar negreit pasnigs. Kol vaikai ožkele džiaugėsi, ant laužo suaugusieji kepė kiaušinienę – piemenėlių gardumyną. Juk ne paslaptis – lauke ant laužo keptas maistas – dvigubai skanesnis už gamintąjį namie. Tai ir valgė vaikai, šventės svečiai iki soties. O kur dar šeimininkės vaikams duotas sūris… Paragavom piemenukų maisto, patyrėm, kaip malonu paglostyti išdykusią ožkytę, sužinojom, kad žemės nuo šiol iki pavasario nevalia judinti. Tik sužaliavusius rugelius lankyti leidžiama. Vaikai jau ėmė laukti žiemos, kurią pavasarį vėl teks išvaryti iš kiemo. Sakoma, kad žiema užsispyrusi kaip ožka – visada turi jos laukti ir prašyti, kad greičiau ateitų, o kai ateina, tai jau neišprašysi pavasariui vietą užleisti. Kadangi dabar ožkų niekas apie beržus nevedžioja ir ant laužo kiaušinienės nekepa, gal todėl ir snigti neskuba. Štai jau lapkričio vidurys, o snaigių danguje vis dar nematyti…