Jų garbė amžina
Mes renkamės, nes tikime: čionai tauta subręsta
Visiems likimo smūgiams tampa atspari
Ryžtasi panešt kiekvieną jai uždėtą naštą
Čia tikisi per savo žemę vagą ligi saulės išvaryt
(Vytautas Mačernis)
Šiemet sukanka 80 metų, kai 1941 metų birželį, naktį iš 24 į 25 dieną, prie Telšių, Rainių miškelyje, buvo žiauriai nukankinti 73 Telšių kalėjimo politiniai kaliniai, kurių vienintelė kaltė – Tėvynės meilė, ištikimybė savo kraštui ir duotai priesaikai. Dar tris kalinius – Pranciškų Razgų, Petrą Sūdžių ir Aleksandrą Vyšniauską, kuriems pavyko iš kalėjimo pabėgti, – raudonarmiečių kulkos pasivijo ties Džiuginėnais. Ten jie buvo ir užkasti, o birželio 30 d. atgulė amžinam poilsiui Beržoro kapinaitėse, smėlio kalnelyje prie Beržoro ežerėlio.
Rainių miškelyje keturiose duobėse užkasti kankiniai buvo atrasti atsitiktinai birželio 28 dieną. Ekshumavus palaikus, atlikus medicininę ekspertizę, konstatuota, kad kaliniai sužvėrėjusių budelių buvo krečiami elektros srove, plikomi verdančiu vandeniu, svilinami ant laužo, laužomi kaulai, išdurtos akys, lupta oda…, o galutinai nužudyti sutriuškinus galvas ar subadžius durtuvais ir tik dešimt iš jų buvo sušaudyta. Dėl didžiulių sužalojimų 46 lavonų artimiesiems nepavyko atpažinti. Tiesa, nukankintų Kretingos apskrities gyventojų artimieji apie savo šeimos narių nužudymą sužinojo jau po laidotuvių.
Liepos 1 dieną Telšių miesto gatvėmis nusidriekė ilga baltų karstų procesija, žmonių ir gėlių jūra, raudojo moterys, slapčia ašaras braukė ir vyrai, baukščiai dairėsi vaikai.
1941 m. birželio 24 d. rytą kalėjimą apsupo Raudonosios armijos 123-iosios divizijos dalinys, paskubomis sudarytas teismas, kurio nariai buvo NKGB Telšių apskrities viršininkas Petras Raslanas, Telšių apskr. vykdomojo komiteto pirmininkas Domas Rocius, Telšių apskr. NKGB skyriaus viršininko pavaduotojas Ždanovas, Kretingos apskrities NKGB skyriaus viršininko pavaduotojas Jermolajevas ir 8-osios armijos politinis darbuotojas Kompanijecas. Jie visiems 76 Telšių kalėjime buvusiems politiniams kaliniams skyrė mirties bausmę. Trumpa birželio 25-osios naktis, – rytuose brėško aušra, kai sunkvežimiai su kaliniais pajudėjo Rainių link… Kalėjimo sienų mūruose liko įrėžti Gedimino stulpai, Vyčio kryžius – nebylus kankinių tikėjimo, vilties ir laisvės priesakas ateinančioms kartoms.
Buvo tai paprasti Lietuvos žmonės: darbininkai, ūkininkai, mokytojai, tarnautojai, gimnazistai, amatų mokyklos mokiniai, policininkai, teisininkai, priklausę ateitininkų, skautų, jaunalietuvių, šaulių organizacijoms ar platinę antisovietinius atsišaukimus, rašę eilėraščius, iškėlę Lietuvos trispalvę vėliavą 1941 m. vasario 16 d., arba tiesiog dori žmones, nesusitaikę su krašto sovietizacija. Juos įskundė atėjūnams okupantams, deja, bendrapiliečiai… NKVD pareigūnų jie buvo suimti įvairiu laiku: pavyzdžiui, Jonas Jakštas – 1940 m. liepos 6 d., Zigmas Sakelis, Balys Korza, Vladas Kaveckas, Jurgis Vičius, Edmundas Šalčius, Augustinas Gaudutis, Antanas Dibisteris, Gelžinis Ignas – liepos 12–13 dienomis, nepraėjus nė mėnesiui nuo Lietuvos aneksijos, prieš pat sovietinių okupantų sufabrikuotus rinkimus į „liaudies seimą“, kad jie nepasakytų savo bendrapiliečiams tiesos apie vykdomą Lietuvos aneksiją. O Juozas Truška, Adomas Simutis, Petras Maskolenka, Stasys Jocys, Pranas Daukša, Adolfas Butkevičius, Zigmas Parafionavičius – 1941 m. birželio 8 d., beveik prieš pat trėmimus ir karą tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Tiesa NKGB pareigūnams, anot jų, svarbiausia – skundas, kaltinamųjų prisipažinimas, todėl politiniai kaliniai buvo žiauriai tardomi, mušami ir kitaip kankinami. Tarp suimtųjų buvo ir trys broliai Juozas, Antanas ir Jonas Antanavičiai, broliai Povilas ir Stasys Balsevičiai, Bolius ir Petras Kavoliai drauge su kitais suimti 1940 m. rugpjūčio – 1941 m. gegužės mėnesiais.
Žemaičiai Rainių kankinių niekada nepamiršo: ramiai, bet atkakliai savo širdyse saugojo jų atmintį: Rainiuose, žudynių vietoje, kasmet slapta buvo statomi kryžiai. Juos okupantai ir jų vietiniai pakalikai degino, naikino, o jie vis kilo ir kilo, pastatomi nežinomų drąsuolių, kartkartėmis nedrąsiai čia suplevėsuodavo ir Lietuvos trispalvė. Kankinių kapas Visų Šventųjų dieną, didžiam okupantų ir lietuviškųjų kolaborantų pasipiktinimui, skęsdavo žvakučių ugnies jūroje.
Kilo Sąjūdis, 1990 m. kovo 11 d. paskelbtas nepriklausomos Lietuvos atkūrimo aktas, išsinešdino, žvangindami ginklais, raudonieji okupantai. Tauta atgavo laisvę, – vietoj sovietų iškirsto Rainių miškelio vėlei suošė tamsus eglių jaunuolynas, kitoje kelio pusėje – Atminties ąžuolynas, o greta, ant kalvelės, Žemaičių kultūros draugijos iniciatyva už Lietuvos žmonių suaukotas lėšas 1991 metais iškilo didinga Kančios koplyčia, sauganti Rainių kankinių ir kitų raudonojo teroro aukų atminimą. Jį koplyčios freskose įamžino dailininkas Antanas Kmieliauskas, vitražuose – Algirdas Dovydėnas, o koplyčios centre – balto marmuro kryžius, iškaltas skulptoriaus Regimanto Midvikio, suvienijo visų Lietuvos kankinių kančia su Jėzaus Kristaus ir Jo Motinos kančia. Pagal išlikusius Jono Virako eskizus koplyčią projektavo architektas Algirdas Žebrauskas. Mintis įmažinti kankinių atminimą telšiškiams kilo dar 1942 metais. Buvo paskelbtas konkursas, kurį laimėjo jaunas architektas Jonas Virakas. Jis siūlė pastatyti kankinių atminimui mūrinę koplyčią, primenančią mūsų medines koplytėles. Deja, sugrįžę sovietiniai okupantai labai stengėsi sunaikinti žmonių atminimą apie Rainių kankinius: iškirto Rainių miškelį, kad neliktų nebylaus jų baisių darbų liudininko, išgriovė pradėtą statyti koplyčią, o Kankinių kapą Telšių senosiose kapinėse apsodino aukštomis tujomis, kad jo nesimatytų nuo gatvės, neleido ant kapo statyti paminklo, iškalti pavardžių, – tik pastatytas nedidukas koplytstulpis tyliai saugojo šventą kankinių atminimą.
1996 metais ant kankinių kapo parimo Antano Kmieliausko Pieta, motiniškai glaudžianti ne tik savo Sūnaus Jėzaus kūną, bet ir kankinius – Lietuvos piliečius.
…Peržegnoju tave, kankiny mano broli,
esaties mūsų vėliava – Trispalve, –
ją pašventinai savo krauju…
Peržegnoju tave,
nes žinau, kad esi
po tamsa, po neteisybės klampynėm
ir po brolių piktybės ledu…
Nesugriaunamas būki paminklas
brangiai Lietuvai – gintai Tėvynei,
mūsų broli, Rainių kankiny – – –
(Elena Borusevičiūtė-Šidlauskienė)
Simboliška, kad, minint 65-ąsias Rainių tragedijos metines, ant buvusio kalėjimo pastato sienos atidengta ir pašventinta memorialinė lenta su lotyniška sentencija „LAUS EORUM EMORI NON POTEST“ („JŲ GARBĖ AMŽINA“).
