Judėjimo negalią turintis Viktoras: niekada nesijaučiau „kitokiu“

Krepšinis, pergalės laurai pasaulio fitneso ir kultūrizmo čempionate, akrobatiniai triukai, breikas, asmeninio tobulėjimo konsultavimas – 27-erių Viktorui Topol neįgaliojo vežimėlis tobulėti netrukdo.

Patyčios užgrūdino

„Vos tik man gimus, tėtis išsigando neįgalaus sūnaus naštos ir paliko mamą vieną. Tačiau ji nuo pat mažens mane auklėjo taip, kad niekada nesijausčiau, jog esu „kitoks“, silpnesnis ar kažkuo skiriuosi nuo kitų žmonių, nes visuomet buvau tarp „sveikųjų“, dariau tai, ką noriu, nebuvau uždarytas namuose. Net ir tuomet, kai nenorėdavau, mama ragindavo būti su bendraamžiais kieme, todėl patyriau tikrą vaikystę, niekada nesijaučiau izoliuotas, todėl šiandien esu socialiai aktyvus ir nemėgstu sėdėjimo namuose“, – pasakoja V. Topol.

Kas yra negalia, vaikinas suprato pradėjęs lankyti mokyklą.

„Patyčios tapo mano kasdienybe, bet tuo pačiu jos mane ir užgrūdino. Tuomet atradau ir labai man padėjusią literatūrą apie saviugdą, savianalizę, požiūrio keitimo metodus ir laiko planavimą. Sukaupęs daugybę žinių apie tai, kaip valdyti emocijas, susikoncentruoti, kaip pasiekti gyvenimo tikslų ir juos planuoti, tapau ne tik pasaulio fitneso ir kultūrizmo čempionu, bet ir dalyvavau „Lietuvos talentuose“, kur visiems įrodžiau, kad sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje taip pat gali šokti hip hop‘ą“, – dalijasi Viktoras.

Įkvepia kitus

Apie tai, kaip keisti požiūrį, pajudėti iš beviltiškos ir sunkios situacijos ir kaip jas sukontroliuoti, nenuleisti rankų ir siekti tikslo toliau – šiandien V. Topol dalijasi su šimtais kitų žmonių. Viktoras šiuo metu studijuoja Vytauto Didžiojo universitete karjeros ir profesinio konsultavimo studijų programoje bei dirba karjeros bei asmeninio tobulėjimo konsultantu.

„Orientuojuosi ne tik į neįgaliuosius, tačiau į asmenybę. Visi mes turime baimių, kartais nepasitikime savimi, būna sunku susidoroti su emocijomis ir norime gyvenime kažko pasiekti, kad senatvėje nesigailėtume, kažko nespėję padaryti. Mums visiems reikalinga kažkokia pagalba – neįgaliesiems reikia įvažiavimo panduso, aklajam – lazdelės, verslininkui – verslo idėjos, o menininkui – Mūzos, nes visi esame truputį „kitokie“, bet tai nereiškia, kad esame kažkuo blogesni, ar ne?“, – svarsto vaikinas.

Kaip pasakoja Viktoras, dažniausiai į jį kreipiasi žmonės, turintys psichologinių problemų, baimių, nepasitiki savimi, sunku bendrauti. Po kelių konsultacijų, jo teigimu, žmonės visiškai pasikeičia, išdrįsta save realizuoti, daryti tai, apie ką galbūt tik svarstė.

„Įžvelkite mumyse asmenybę su pomėgiais ir hobiais“

Jis sako, kad neįgaliųjų gyvenimas Lietuvoje yra apipintas mitais ir stereotipais.

„Pavyzdžiui, kai kurie sako, kad mes esame silpnesni, nesame lygiaverčiai su kitais, todėl negalime konkuruoti, kad mūsų reikia galėtis, sergame depresija. Žinoma, pasitaiko tokių atvejų, tačiau žeidžia, kai kalbama taip tarsi vienas atvejis prilygsta visiems. Visi neįgalieji kaip ir „įgalieji“ yra skirtingi, tačiau labai dažnai į mus žiūrima tik kaip į neįgaliuosius, o ne kaip į asmenybes. Jeigu į mus žvelgtų kaip į asmenybes, domėtųsi mūsų pomėgiais, hobiais ir darbais tuomet būtų visai kitoks bendravimas“, – teigia Viktoras.

Socialinės įmonės – neišsigando negalios

Šiuo metu svajojantis apie savo motyvacinių mokymų plėtrą užsienyje, dalyvavimą konferencijoje „TED Talks“, Viktoras prisimena ir karčią darbo paieškų patirtį.

„Pradėjęs studijas universitete, stengiausi susirasti bet kokį darbą, kurį būtų galima derinti su studijomis, tačiau sulaukiau daugybės neigiamų atsakymų, kad darbo aplinka nebūtų man pritaikyta, yra tik laiptai, nėra specialių įvažiavimų. Vėliau iš draugų sužinojau apie socialines įmones. Esu dirbęs net keliose skirtingose socialinėse įmonėse, kurios manęs ir mano negalios neišsigando, puikiai išmanė įstatymus neįgaliesiems, susijusius su atostogomis“, – pasakoja V. Topol ir priduria, kad Lietuvoje neįgaliesiems trūksta dar daug ko – nuo finansinės pagalbos, pavyzdžiui kompensacijų vežimėliui įsigyti iki elementarios techninės pagalbos, tačiau viskas keičiasi į gerą.

Tėvams, auginantiems neįgalius vaikus, jis linki suteikti savo vaikams kuo įmanoma daugiau galimybių save realizuoti, o žmonėms, su įvairiomis negaliomis – daugiau svajoti ir tikėti savimi.

Atkreipė dėmesį į socialines problemas

Judėjimo negalią turinčių asmenų šalyje yra daugiau nei 60 tūkst. Dirbančių neįgaliųjų asociacijos atstovės Simonos Kunigonytės teigimu, šiems žmonėms integruotis į darbo rinką yra bene didžiausias iššūkis. Ir tam įtakos turi ne tik darbdavio nuostatos, bet ir paties negalią turinčiųjų motyvacijos stoka.

Tačiau turime ir įkvepiančių pavyzdžių. Žmonės su judėjimo negalia dažniausiai dirba su apskaita, administravimo darbais, informacinėmis technologijomis, klientų aptarnavimu, projektų koordinavimu, medžio gaminių gamyba, juvelyrika, įvairiais amatais susijusius darbus.

 „Nors Lietuvoje dar iki nepriklausomybės veikė medicininės integracijos modelis – neįgalieji gaudavo medicininę ir ekonominę pagalbą, jiems buvo suteiktas gydymas, reabilitacijas, lengvatos, tačiau tik neseniai atkreiptas dėmesys ir į socialines jų problemas. Dauguma negalią turinčių žmonių buvo uždaryti gydymo įstaigose arba šeimoje. Nors šiandien pradėta socialinės integracijos programa, tačiau bene kasdien, ypač judėjimo sutrikimus turintys žmonės, susiduria su diskriminacija dėl nepritaikytos fizinės aplinkos. Ką jau kalbėti apie žmones, gyvenančius periferijoje“, – neįgaliųjų situaciją apžvelgia S. Kunigonytė.