Juodosios jūros paplūdimiai

Kodėl Krymas beveik tiek pat svarbus kaip Taivanas ar Kipras? Kodėl laivai plaukioja pagal Montreux konvenciją ir kas ją pažeidinėja?

Norintiems suprasti, ką iš tikro reiškia žodis geopolitika, šiandien pravartu po ranka turėti Juodosios jūros ir ją supančio regiono žemėlapį. Strateginio pasidalijimo linijos šiandien brėžiamos kaip tik per Juodosios jūros vandenis ir paplūdimius.

Respektabilūs istorikai teigia, kad mūsiškė europinė civilizacija gimė kažkur Egėjo jūros salose, o gal net ir Juodosios jūros pakrantėje. Ne atsitiktinai mūsų – europiečių – rasė amerikietiškoje rasių klasifikacijoje vadinama kaukazietiška.

Jau Antikos pasaulio strategai suvokė, kad pasaulį valso tas, kieno rankose jūra. Visiems gerai žinomas Trojos karas kilo lyg ir dėl moters, tačiau jis turėjo ir aiškų geopolitinį „šešėlį“ – karo laimėtojas galėjo valdyti Juodąją ir Viduržemio jūras jungiančius sąsiaurius o tuo būdu kontroliuoti visą Antikos ekonomiką bei politiką.

Vėliau protingi romėnai suvokė, kad Konstantinopolis yra svarbesnis net už Romą, bizantiečiai iš paskutiniųjų gynė jį nuo Osmanų, o pastarieji galėjo atiduoti svetimiesiems viską, tik ne teisę valdyti jau minėtus sąsiaurius. Lietuviai gali pasigirti, kad ir jie kažkada valdė (gal?) Juodosios jūros pakrantę, tačiau geopolitinės naudos iš to tikrai nesusikūrė. Kelis šimtmečius tai buvo veikiau minėtų Osmanų imperijos ir satelitinių chanatų valdos.

Rusų caras Petras buvo savaip pamišęs dėl geopolitikos, ir savo kontinentinę šalį visaip stengėsi pritempti prie jūrų. Mes buvome vieni iš Rusijos nesėkmingo „ėjimo į Europą“ aukų. Rusai pasiekė Baltiją, bet tik tiek – skandinaviškųjų sąsiaurių neužvaldė. Pietuose prasidėjo kelis šimtmečius užtrukęs „stumdymasis“ su turkais ir jų draugais, kuriame Rusijos pergalė irgi buvo labai pusinė – sąsiauriai ir laivybos kontrolė liko turkų rankose.

1936 metais pasirašyta Montreux Konvencija ir vėlesnės jos pataisos leidžia didele dalimi laisvą nekarinių laivų judėjimą, bet tuo pat metu leidžia Turkijai kontroliuoti karo laivų praplaukimą sąsiauriais ir uždaryti sąsiaurius, jei to reikalauja šalies saugumas. Tad buvusius SSSR galimybės „išplaukti“ į Viduržemio jūrą buvo ribotos, juolab, kad Turkija yra NATO šalis.

Montreux Konvencija yra nors ir neformalus, bet tipinis pavyzdys laivybai ir kituose sąsiauriuose, tad jos kaip nerašytos taisyklės laikomasi visame pasaulyje. Konvencija turėjo savaip galioti ir Kerčės sąsiauriui, tačiau Ukrainos laivų užpuolimas praeitų metų pabaigoje parodė, kad Rusija, bent jau „savo“ teritorijoje jos nepaiso.

Šiandien situacija Juodojoje jūroje ir jos paplūdimiuose tikrai įdomi. Didžioji pakrantės dalis yra NATO šalių teritorija (Turkija, Bulgarija, Rumunija), dvi šalys – Sakartvelas ir Ukraina – formaliai neutralios, bet siekiančios NATO narystės, ir… Rusija.

Po SSSR subyrėjimo Rusijai liko labai nedaug Juodosios jūros kranto, beveik kaip prieš du šimtmečius. Demokratinei Rusijai formaliai ne geopolitika turėjo rūpėti, nedemokratinai rūpi kaip tik ji. Rusijos politika šiame regione yra ne pas kita, kaip pakrantės valdų plėtimas. Pradžioje tai daroma silpnesniųjų sąskaita, po to… kas žino. Kokioje nors Baltijos jūroje tai vargu ar pavyktų, Juodojoje – pavyksta.

Pirmoji auka – Sakartvelas, nuo kurios atplėšta visa Abchazijos pakrantė. Būta svajonių ir apie Adžariją, o gal ir visą Sakartvelą, bet kol kas tiek. Nereikia būti net dideliu mąstytoju kad suprasti, jog Juodąją jūrą didele dalimi valdo tas, kas valdo Krymą. Sovietmečio lyderiai, priskyrę Krymą Ukrainai vargu ar tikėjo, kas sovietinė valstybė nunyks, bet atsitiko taip, kad Rusijai Krymą teko glemžtis jėga. Ukrainos geopolitinė situacija nedžiuginanti – Mariupolis „uždarytas“, Odesa (beje, antras pagal dydį Juodosios jūros pakrantės miestas) gerokai pažeidžiama.

Sako, negalima svarstyti, kas „būtų, jeigu būtų“, bet akivaizdu, kad laiku priėmus Sakartvelą ir Ukrainą į NATO ar bent suteikus narystės perspektyvą, Rusijos avantiūrizmas gal būtų gerokai mažesnis. Tačiau bet kuriuo atveju NATO-Rusijos konfrontacija šioje vietoje akivaizdi. Ko gali reikti Rusijai – dar daugiau pakrantės, o gal NATO šalių silpninimo, keliant chaosą Balkanuose ar Sirijoje? Ko reikia NATO – naujų narių ir ryžtingesnės politikos, daugiau karių regione, kad nebūtų karo?

Tai jau tikrai ne ramaus pagulėjimo paplūdimyje.

Užsk. Nr. EV-100