„JUOZAS LUKŠA-DAUMANTAS žmonos Nijolės atsiminimuose ir amžininkų liudijimuose“ atkeliavo į Vilniaus knygų mugę
Vidmanto Valiušaičio knygos „JUOZAS LUKŠA-DAUMANTAS žmonos Nijolės atsiminimuose ir amžininkų liudijimuose“ – tai knyga, kurią neseniai išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Leidybos skyrius.
Pirmą kartą visuomenei ši knyga buvo pristatyta 2023 m. vasario 17 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Tuskulėnų memorialo Konferencijų salėje. Renginyje dalyvavo kultūros filosofas, kritikas Vytautas Rubavičius, istorikė Rūta Trimonienė ir knygos autorius, žurnalistas, istorijos tyrinėtojas Vidmantas Valiušaitis. Renginį moderavo Dalius Stancikas.
O Vilniaus knygų mugėje 2023 m. vasrio 24 d. susitikti ir pabendrauti su istorijos mylėtojais LGGRTC stende pakvietė pats knygos autorius V.Valiušaitis.
Apie Vidmanto Valiušaičio knygą „JUOZAS LUKŠA-DAUMANTAS žmonos Nijolės atsiminimuose ir amžininkų liudijimuose“ – LGGRTC vyriausiosji istorikė Rūta Trimonienė:
nesu mokslininkė. Mano darbas yra analitinis tiriamasis, tad ir knygą skaičiau kaip tyrėja analitikė. Pirmiausia kilo mintis pakalbėti su knygos autoriumi V.Valiušaičiu ir pasiūlyti jam knygoje cituojamų partizanų vardus, pavardes ir slapyvardžius patikslinti pagal rastus pačius naujausius archyvinius duomenis, taip pat patikslinti ir sovietų represinių struktūrų agentų slapyvardžius. Labai džiaugiausi, kad į šiuos mano pasiūlymus buvo atsižvelgta.
Dalinuosi savo užrašytomis mintimis apie knygą, kurią sudaro keli skyriai. Pirmas jų skirtas Juozo Lukšos žmonai Nijolei Bražėnaitei. Tai trijų žmonių interviu su p. Nijole.
Pirmasis interviu – knygos autoriaus užduodami klausimai ir p. Nijolės trumpi, bet labai išsamūs atsakymai leidžia kartu perbėgti visą jos gyvenimo istoriją, kurioje tarsi matai Kauną pirmosios sovietų okupacijos metais, kaimynų ištrėmimą, nacių okupaciją ir Nijolės šeimos narių vykdytą žydų vaikų gelbėjimą, nepaisant sunkių karo sąlygų nepaprastą norą mokytis, būsimo vyro Juozo sutikimą Paryžiuje ir greitą atsisveikinimą su juo, gyvenimą ir darbą Prancūzijoje, dalyvavimą VLIK′o veikloje, susitikimą su JAV kongreso nariu C.J. Kerstenu, pakeitusiu p. Nijolės gyvenimą, išvykimą į JAV, žinia apie vyro žūtį ir jo atminimo saugojimą.
Antrasis interviu – tai dokumentinio filmo „Baladė apie Daumantą“ režisieriaus Vytauto V. Landsbergio pokalbis su p. Nijole, norint ateityje sukurti filmą apie ją – neeilinę asmenybę, atskleidžiant p. Nijolės, jos mamos ir brolio, artimų giminaičių likimus, kartu prisimenant Juozo Lukšos charakterį ir judviejų susirašinėjimą, atskleidusį daug šios neeilinės asmenybės būdo bruožų ir siekių.
Trečias interviu – pokalbis su p. Nijole apie 2007 m. Lietuvą, jos problemas, partizaninio judėjimo suvokimą ir nepaprastai didelį norą surasti vyro palaikus.
Antrame knygos skyriuje trumpai pristatoma Juozo Albino Lukšos biografija. Dėl kitų šiame skyriuje dėstomų faktų nieko negalėčiau pasakyti – tai nėra mano tyrimo objektas. Tačiau, dirbant su partizaninio judėjimo istorija: rengiant mūšių ir kautynių aprašus, žuvusių partizanų biografijas – dažnai tenka susidurti su kaltinimais partizanams dalyvavus holokauste. Reikia pasidžiaugti, kad knygos autorius, pateikdamas mūsų autoritetingų pokario istorijos tyrinėtojų vertinimus ir argumentus sugeba atmesti visus Juozui Lukšai mestus kaltinimus dalyvavus holokauste. Autorius tai daro lygindamas NKGB (vėliau – KGB) ruoštus dokumentus ir instrukcijas kompromituoti tarpukario Lietuvos veikėjus, visuomenines organizacijas ir istorinius įvykius, taip pat ir patį Lukšą bei jo bendražygius su dabartinio LR krašto apsaugos ministro, istoriko dr. Arvydo Anušausko paviešintais tyrimais, karo nusikaltimais teisiamų gestapininkų vertinimais, liudininkų apie antrojo pasaulinio karo pradžią Lietuvoje prisiminimais, JAV archyvuose esančia lietuvių rezistencijos istorijos medžiaga ir išeivijos istorikų bei politologų publikuotais dokumentų rinkiniais apie 1941–1944 m. nacių okupuotą Lietuvą. Šių paskutinių dokumentų (kurie, ko gero, skelbiami pirmą kartą) pateikimas knygoje visuomenei pagaliau padės žymiai geriau suprasti kas vyko Lietuvoje paskutinėmis 1941 m. birželio dienomis: sovietų okupacinės valdžios pareigūnų bėgimas, 1941 m. Birželio sukilimo pradžia, Laikinosios Lietuvos vyriausybės paskelbimas, vokiečių armijos įžengimas į Lietuvą, holokausto pradžia, lietuvių ir žydų santykiai nacių okupacijos pradžios metu, pačių lietuvių laikysena ir mąstysena vienos okupacijos keitimo kita metu ir vėlesniu naciu okupacijos laikotarpiu. Pagaliau šis skaudus Lietuvai periodas pateikiamas ne tik per išlikusius dokumentus KGB archyvuose. Esame supažindinami su Lietuvos diplomatine veikla ir šioje tarnyboje dirbančiais darbuotojais (didelį dėmesį skiriant Antanui Valiukėnui) antrojo pasaulinio karo metais, o ypač su 1941 m. pabaigoje paruoštu memorandumu „Lietuva vokiečių civilinės administracijos valdžioje“. Visa tai knygoje nagrinėjamo laikotarpio Lietuvos istoriją leis tyrinėti visiškai kitaip – objektyviau ir nevienpusiškai tiek ir mokslininkams, tiek ir studentams, tiek ir visiems ja besidomintiems.
Trečias knygos skyrius – Lietuva pirmuoju s sovietų reokupacijos dešimtmečiu, partizaninio karo pradžia ir jo tąsa įvairiuose archyviniuose dokumentuose ir amžininkų liudijimuose. Kokia tuo metu buvo Lietuvos padėtis, kokia ateitis jos laukė, kaip teko kovoti su vienu ir dar teks kovoti su kitu okupantu skyriaus pradžioje puikiai iliustruoja būsimojo Dainavos apygardos vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko publikuojami pamąstymai prisimenant 1945 m. gegužės 9 d. įvykius Čekoslovakijoje, papuolus į visos Europos „išvaduoto-jų“ nelaisvę, vietinių požiūrį į belaisvius ir jų nesuvokimą kas jų pačių laukia. Šioje dalyje yra pranašiški Lietuvai žodžiai: „Pabaltijiečiai galbūt buvo menki politikai. Jie nemokėjo pirkti ir parduoti savo tėvynės. Jie nemokėjo prekiauti savo jausmais. Užtat jie buvo geri kariai, kurie pavojui ištikus nebijojo paguldyti savo galvų už tėvynę“. Tas politikos ir kovos už Tėvynės laisvę santykis lydi per visą trečią skyrių, kur paraleliai eina dar viena linija – tai politikos ir kovos metodai Lietuvoje ir išeivijoje. Tai labai svarbu, nes leidžia suprasti kaip politinė padėtis ir kova dėl laisvės buvo suprantami pačioje Lietuvoje, kur reikėjo veikti greit ir baisiomis represinėmis sąlygomis. Ir kaip tai suprato Vakaruose likę ar antrojo pasaulinio karo pabaigoje į ten pasitraukę lietuvių politikos veikėjai ir diplomatai. Visa tai išdėstoma chronologiškai pradedant 1946 ir baigiant 1959 m.
Skyriaus pabaigoje pateikiami išslaptinti ir paskelbti Centrinės žvalgybos valdybos (CIA) dokumentai, leidžiantys suvokti, kad ši valdyba buvo neblogai informuota apie rezistencinę kovą Lietuvoje, jos struktūrą ir vadus bei atstovus, apie BDPS susikūrimą, apie MGB įsiskverbimą į ją, į Lietuvą desantu pasiųstus ir sovietų represinių struktūrų užverbuotus rezistentus, vėliau naudojamus tiek Lietuvoje, tiek ir išeivijoje (kaip J. Degsnį, J. Vizbarą ir kt.). Pateikiamas didžiulis užverbuotų partizanų, tapusių sovietų represinių struktūrų agentais sąrašas ir jų dezorganizacinė veikla, padariusi neigiamą įtaką įvairioms užsienio žvalgybinėms organizacijoms diskredituojant kovą dėl Lietuvos laisvės. Dokumentai leidžia suvokti kaip buvo verbuojami išeivijos lietuviai permetimui į Lietuvą, kokiose žvalgybos mokyklose jie mokėsi, kokios užduotys jiems buvo formuojamos. Pateikiamas K. Piplio-Audronio labai motyvuotas J. Degsnio įvertinimas, jo ir Juozo Lukšos atsargus Vakarų aplinkos vertinimas ir tik jiems abiem žinomas tarpusavio bendravimas.
Kartu pateikti ir šios valdybos dokumentai apie XX a. 6-ojo dešimtmečio pradžioje išeivijoje veikusių lietuvių politinių organizacijų padėtį ir jų tarpusavio santykius, juose esantys liudininkų pasakojimai apie netikėtą J. Degsnio pasirodymą Kanadoje, taip pat buvusio SSRS MVD pasienio kariuomenės plk. ltn. G.S. Burlickio (tiesioginio Lietuvos sovietų reokupacijos liudininko) parodymai Atstovų rūmų sudarytam Rūmų specialiajam komitetui Komunistinei agresijai ir prievartiniam Baltijos valstybių įjungimui į SSRS tirti, dar kartą atskleidžiantis kas vyko Lietuvoje antrosios sovietų okupacijos pradžioje: kokiomis priemonėmis buvo steigiamas ir įtvirtinamas sovietų partinis ir administracinis aparatas Lietuvos teritorijoje, kaip su tuo kovojo lietuvių partizanai ir rezistentai, kaip buvo vykdoma kova su laisvės kovotojais, kaip žuvo J. A. Lukša.
Norintiems patiems peržiūrėti minėtus dokumentus pateikiamos jų originalų kopijos ar nuorodos.
Knyga, mano manymu labai reikalinga. Autorius kruopščiai išstudijavo ir chronologine tvarka pateikė dokumentus, kurie leidžia iš daugelio pusių pažvelgti į Lietuvos istoriją nuo 1940 m. birželio 15 d. iki partizaninio karo pabaigos ir vėlesnės lietuvių politinių organizacijų veiklos tiek išeivijoje, teik pačioje okupuotoje Lietuvoje. Visi pateikti dokumentai, laiškai ir susirašinėjimai leidžia susidaryti vaizdą, kaip ir kokiomis priemonėmis reikėjo kovoti Lietuvoje ir kaip tai buvo daroma išeivijoje. Kaip Vakaruose susitikus abiem pusėm pradėti spręsti klausimai dėl politinės ir ginkluotos kovos už Lietuvos nepriklausomybę, sovietų represinių struktūrų agentų infiltravimą į rezistencinę veiklą ir jos ardymą iš vidaus tiek pačioje Lietuvoje, tiek ir Vakaruose. Kartais net sunku įsivaizduoti kokios jėgos buvo metamos, kokie metodai buvo naudojami. Kaip šioje padėtyje slapstantis reikėjo kurti pasipriešinimo organizaciją, skelbti demokratinės Lietuvos idėjas ir nepalūžti moraliai, o, nelikus kitos išeities, žūti garbinga mirtimi.
