Juozo Gaižausko vakaras, galintis paliesti širdį…
Nenumaldomai artėjant vienai gražiausių metų švenčių – šv. Velykoms, Lentvario biblioteka visus savo lankytojus pakvietė į jaukų, muzikinį ir gerumu spindintį vakarą… Mus aplankė rašytojas ir aktorius Juozas Gaižauskas, kuris pristatė visas savo parašytas knygas su tikro jausmo akustinių autorinių dainų koncertu.
Autorius kalbėjo ne tik apie savo naujausią leidinį „Pasibaidęs Dievo žirgas“, bet ir apie visas keturias savo išleistas knygas. Šiuo metu visos jos yra tarp perkamiausių Lietuvoje. Buvo labai įdomu išgirsti piligriminių kelionių nuotykius. Kelionėse lydėjusius skausmus, džiaugsmus ir iššūkius, kuomet ne kartą teko nustebinti ir patį save…
Po renginio savo paskyroje, esančioje socialiniame tinkle „Facebook“, J. Gaižauskas rašė:
Lentvario biblioteka pasitiko šiltai.
– Aną kartą gavau vietą tik gale, tai atėjau anksčiau, – sako skaitytoja, su drauge užsėdusi pirmąsias kėdes likus daugiau kaip pusvalandžiui iki renginio.
„Anas kartas“ buvo prieš kelerius metus, dar neatnaujintoje bibliotekoje. Negi aš važinėju jau trečius metus? – dingtelėjo jungiant mikrofoną. Nesvarbu, kad važiuoju nesustodamas ir kai kur buvau net po 3 ar 4 kartus, yra vietų, kur dar nepakvietė. Gal nepatinka… – pamanau ir išgirstu balsą:
– Labas, vakaras, ar turite 3 minutes?
– Neturiu, – atsakiau ir tikrai jų neturėjau. Jungiuosi garsą, tikrinu gitarą, o jau renkasi skaitytojai… Žmogus įbruka medaus, dar kažkokių gėrybių, sutrikęs dėkoju.
– Aš taip pat esu Juozas. Norime ir mes jus pasikviesti, – išpoškina greitakalbe vyriškis.
– Gerai, pakalbėkime po renginio, – atsakau, bet, pasirodo, jis jame nedalyvo, kadangi pats labai skubėjo į renginį, kuriame buvo kviestinis svečias. Susiskambinsime ryt ir tikrai žinau, kad susitarsime. Visada susitariame…
– Ar žinote, kokia yra aukščiausia retorikos meno išraiška, – prieš pat renginį klausia manęs bibliotekininkė Kristina, kuri ir pakvietė mane atvykti į Lentvario biblioteką.
– Ne.
– Nuoširdumas, – atsako ji, – todėl visada tokie pilni susitikimai su Jumis. Galbūt, pamanau, ir pasileidžiu prie mikrofono, nes nesinori vėluoti.
Gera sutikti žmones pilnutėlėse salėse ir justi, kad jie tave iš tiesų girdi. Pusantros valandos pasakojimų, dainų, piligrimystės ir knygų prie tikrų, plačiai atmerktų akių.
Rytoj važiuosiu vėl. Ir kaip nevažiuoti? Kai matai kaip tavo knygos šypsosi.
Antrojoje vakaro dalyje vyko koncertinė programa, kuri visiems susirinkusiems buvo tikra priešvelykinė dovana! Klausantis Juozo autorinių dainų ne vieno žmogaus akyse suspindėjo ašara… Savo knygoje „Pasibaidęs Dievo žirgas“ J. Gaižauskas apie ašaras rašo taip:
„Ašaros yra smalsios, jos nebūna abejingos pavasario grožiui ir visuomet išlenda pasižvalgyti. Jos pačios yra stebuklas, nes jų nereikia sūdyti, joms nereikia pirkti druskos – jos pačios yra druska. Jos pasūdo skausmą, laimę, atleidimą,džiaugsmą, netektį ir mirtį ir niekada nepraranda sūrumo.“
O mes šv. Velykų proga visiems savo lankytojams linkime tik džiaugsmo ašarų, taikos pasaulyje ir neišblėstančios meilės širdyse.
