Jurgos Ivanauskaitės premija – rašytojui Rimantui Kmitai
Devintuoju Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatu tapo rašytojas Rimantas Kmita. Autorius užvertintas už debiutinį romaną „Pietinia kronikas“ („Tyto alba“). Premija bus įteikta vasario 26-ąją Vilniaus knygų mugės metu. J. Ivanauskaitės premija kasmet skiriama ne vyresniam kaip 45 metų autoriui už geriausią lietuvių literatūros kūrinį, atitinkantį formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“, išleistą per dvejus kalendorinius metus. 45-erių amžiaus riba pasirinkta norint susieti ją su šviesaus atminimo rašytojos gyvenimo ir kūrybos trukme.
Šiemet premijai taip pat pasiūlyti Rasa Aškinytė (romanas „Glesum“), Benediktas Januševičius (eilėraščių knyga „Žodžiai“), Kazimiera Kazijevaitė (apysaka „Septynios kartos“) ir Tomas Vaiseta (romanas „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“). Vertinimo komisijoje dalyvavo Lietuvos rašytojų sąjungos deleguoti atstovai Jūratė Rubavičienė ir Danielius Mušinskas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto nariai Aušra Jurgutienė ir Algis Kalėda bei J. Ivanauskaitės mama Ingrida Korsakaitė. Premijos mecenatė – leidykla „Tyto alba“.
1977 metais Šiauliuose gimęs R. Kmita – literatūros kritikas, poetas, eseistas. 2008-aisiasi apgynė daktaro disertaciją „Poezijos modernėjimas totalitarinės tvarkos rėmuose, XX a. 7–9 dešimtmečiai“. Yra išleidęs tris poezijos knygas – „Nekalto prasidėjimo“ (1999 m.), „Upės matavimas“ (2002 m.) ir „Švelniai tariant“ (2009 m.)
„Kiekvienam laikui – savas Liudas Vasaris. Šįkart jis pasakoja apie savo brandą ir išsivadavimą iš gariūnmečio Šiaulių, kurie knygoje atrodo ne ką mažiau kaustantys ir riboti, negu Liudui Vasariui buvo kunigų seminarija. (…) Bene didžiausia šios knygos stiprybė – ne skaitytojo graudinimas, kokie mes vargšai potarybiniai jaunuoliai buvom (nors graudumo efektas išeina gal ir dar stipresnis), ar, priešingai, gyrimasis, kokie šaunuoliai, kaip deramai ir sąmoningai priėmėm laisvę, naują tikrovę ir jos išbandymus, bet juokas ir mums literatūroje dar visiškai nepažįstamas mąstymo tipas.“ (Jurgita Žana Raškevičiūtė, „Literatūra ir menas“, 2017-02-24 Nr. 3604)
„Vėlgi nereikia būti toliaregiu, kad nuspėtum, kam šis popromanas sukels šventą pasipiktinimą. Moralės, „kilnios“ literatūros, bendrinės lietuvių kalbos ir „kultūringo“ Šiaulių patriotizmo gynėjai, ypač pastarieji, neištars autoriui gerų žodžių. Ne visai gerų – galbūt, bet užtat taisyklinga lietuvių kalba.“ (Vigmantas Butkus, „Literatūra ir menas“, 2016-12-09 Nr. 3593 )
„Kronikų būna visokių ir iš visur: iš pasaulio, Lietuvos ir Šiaulių, bet „Pietinia kronikų“ transliacijos vieta – ne Šiauliai, o literatūrinė kalba („antra medalia puse“), kaip tik čia, romano kalboje, skaitytoją ištinka svarbiausi įvykiai. Laikykitės, nešiauliškiai.“ (Danutė Kalinauskaitė)
