Ką daryti, kad negrįžtume į socializmą
Iš ekonomistų visi tikisi prognozių, o prognozės daromos remiantis ekonomikos dėsniais. Jie gi priklauso nuo žmogaus prigimties, nuo to, kaip mes elgiamės savo kasdienybėje. Šiandien kai kuriuos jų bandoma keisti ir tai gali pakeisti mūsų ekonominius santykius.
Prasidėjus pandemijai visos valdžios pradėjo spausdinti pinigus. „Spausdinti pinigus“ yra toks išraiškingas posakis, bet iš tiesų mūsų laikais valdžiai nereikia nei popieriaus, nei metalo tam, kad pinigų būtų padauginta. Užtenka centrinio banko darbuotojo mygtuko paspaudimo ir obligacijos, kurios yra išleistos valstybės arba net Europos Sąjungos, yra išperkamos iš antrinės rinkos, nes tiesiogiai finansuoti valstybės iždo centriniam bankams yra neleidžiama. Taip didžiulė pinigų masė atsiranda rinkoje. Toks sukūrimas gali būti vadinamas ex nihilo – iš nieko. Pinigai atsiranda akimirksniu ir atrodytų visiškai iš nieko. Tai yra dieviško sukūrimo principas. Žmogui jis iki šiol atrodė nepavaldus.
Pinigai buvo kuriami, siekiant skatinti paklausą ir vartojimą. Tą padaryti valdžiai pavyko. Paklausa ir vartojimas išaugo taip, kad pasiūla niekaip negali tos paklausos pasivyti. Kainos auga, tačiau dalis paklausos vis vien lieka nepatenkinta, o sutartų tiekimų dažniausiai tenka laukti ilgiau. Kodėl? Todėl, kad pinigus padauginti valdžiai pavyko greitai, bet visi medžiaginiai ištekliai yra pagaminami laike.
Žmogų išnešioti moters įsčiose reikia devynių mėnesių. Lustą pagaminti reikia trijų mėnesių, kurių metu 700 kartų lusto paviršiumi bus braukiama reikalinga informacija. Žmogus niekaip negali to laiko sutrumpinti. Tam, kad lustų būtų pagaminama daugiau, reikia išplėsti gamybos apimtis. Vadinasi reikia investicijų. O investicijų ciklas jau trunka ir dvejus, trejus, ketverius metus. Visur reikia laiko ir būtent dėl to, kad žmogus negali to laiko įveikti akimirksniu, tarp pasiūlos ir paklausos atsirado toks didžiulis atotrūkis.
Tiesa, iki šiol ekonomistai juokavo, kad dėsningumai jau nebeveikia – valdžia daugina pinigus, bet tai nesukelia spartaus kainų augimo. Ekonomikai visada būdinga tam tikra inercija. Šiuo atveju ta geroji inercija laikė ekonomiką, tačiau įvykus pandemijai, šokui staiga viskas nutrūko, o paklausa buvo toliau kurstoma. Tai atvėrė didžiulį protrūkį tarp pasiūlos ir paklausos. Žaliavų ir daugelio produktų rinka iš „pirkėjų rinkos“ staiga virto „pardavėjų rinka“, o tai reiškia, kad pardavėjai tapo svarbesni negu pirkėjai ar klientai.
Bet ypatingai skausmingai tas atotrūkis ir pasiūlos trūkumas, kurio niekaip nepadeda įveikti augančios kainos, paveikė darbo rinką. Tam, kad būtų sukurta daugiau produktų, visame pasaulyje reikia daugiau darbo rankų ir jų trūksta. Pasaulio mastu vyksta kova dėl talentų ir Lietuva pamažu, nors ir iš lėto pradeda įsijungti į tą kovą. Kodėl? Nes darbo rinka yra kitokia ir čia sienos neleidžia taip laisvai judėti žmonėms, kaip gali laisvai judėti prekės ir paslaugos.
Kai trūksta žmogaus prie konvejerio, praradimai ekonomikai nėra tiktai tas produktas, kurio tas žmogus nesukuria. Mechaninis požiūris šiuo atveju visiškai netinka. Praradimai yra žymiai didesni ir netinka galvoti, kad jeigu mes neleisime atvažiuoti užsieniečiui, tai tą laisvą darbo vietą užims vietinis bedarbis. Darbo jėga nėra homogeniška ir darbo vietai reikia ne bet kokio žmogaus. Reikia žmogaus su specialiomis kvalifikacijomis ir gebėjimais, pasiruošimu.
Čia iškyla tam tikras paradoksas. Valdžia aktyviai įsitraukia į darbuotojų iš užsienio patikrinimą – aiškinasi, ar jie tikrai atitinka darbdaviui reikalingą kvalifikaciją, patirtį ir panašiai. Valdžia atlieka tai, ką vadina rinkos testu, bet tuo pačiu metu sako: įdarbinkite bedarbį, kuris neturi nei kvalifikacijos, nei patirties, o dažnu atveju net ir noro dirbti.
Lietuvos laisvosios rinkos institute atradome daug kliūčių, kurios buvo sukurtos tiek atvažiuoti dirbti pagal bevizį režimą, tiek ir su vizomis. Išsiaiškinome, ką reikia daryti su leidimais gyventi, kad mūsų įsitraukimas į pasaulinę konkurenciją leistų mums pritraukti geriausius darbuotojus, ir padaryti tai gerai ir su proporcingomis sąnaudomis. Galima drąsiai pasakyti, kad dabar jau valstybėje žinomos visos kliūtys, kurias reikėtų naikinti, kad laisvose darbo vietose vyktų gerovės kūrimas.
Jeigu koks marsietis nusileistų į Žemę, jis nusistebėtų: „jūsų moderni valdžia yra tokia galinga, kad pinigus ji gali sukurti iš nieko akimirksniu, tad nejaugi ji negali panaikinti, pačios sukurtų biurokratinių kliūčių taip pat greitai?“. Štai, ko mums reikia. Valdžios, kuri tikrai gebėtų greitai naikinti žinomas augimo kliūtis.
Lietuvos ekonomikos scenarijai tiesiogiai priklauso nuo to, ar įmonės turės žmonių, kurie gali atsiliepti į paklausos bumą globalioje rinkoje, ar įmonės galės prisiimti visus galimus kontraktus, gamins daugiau, plėtos investicijas. Visa tai tiesiogiai priklauso nuo to, ar bus kam dirbti naujai pastatytoje gamykloje. Jeigu perspektyvos įdarbinti žmones yra miglotos, niekas nieko neinvestuos. Taigi darbo rinkoje matome ypatingai tą atotrūkį tarp paklausos ir pasiūlos, kurį būtina įveikti, jeigu norime gerovės. Ir valdžia gali prisidėti, kad įveiktume jį greičiau.
Kas nutinka, kai bandoma pakeisti ekonomikos dėsningumus, ir kai pinigai, kurie turi būti stokojamas dalykas, tampa tokie prieinami, kad paklausa išbujoja, o pasiūla negali jos pasivyti? Pirmiausia, kai rinka tampa pardavėjų rinka, nes joje karaliauja pardavėjas nebe klientas, pasikeičia santykiai. Klientas yra nesvarbus, jis nerūpi, jeigu vienam kažkas netinka, kieme stovi ir laukia dar dešimtys. Tai skausmingas pokytis.
Ir kai žmonės susiduria su tokiu požiūriu kasdienybėje, svarbu suprasti, kad tai nėra kažkoks asmeniškai į žmogų nutaikytas nemandagumas, ar nesėkmė. Tai yra sisteminis pokytis, kuris – jeigu mes nepakeisime trajektorijos, veda į sovietinę ekonomiką, kai reikėdavo labai įtikti pardavėjui, norint gauti įmonei reikalingas žaliavas, tęsti gamybą.
Lygiai tas pats disbalansas įvyksta ir darbo rinkoje. Darbdavys nebėra toks svarbus. Jis šoka ir dainuoja apie darbuotojus. Jūs galite pasakyti, kad tai yra gerai, nes kai kuriems darbdaviams iš tiesų reikėjo pasitempti, ir tai yra gera proga pakelti santykius į aukštesnį etikos lygį. Tačiau jeigu tas disbalansas bus tęsiamas ilgėliau, kas nutiks? Per darbdavį darbuotojams ateina mūsų visų, kaip vartotojų, spaudimas optimizuoti veiklą ir tobulėti. Jeigu to spaudimo nėra, tai mes kaip vartotojai negalime paveikti, spausti savęs kaip gamintojų.
Visi mūsų tobulėjimo motyvai, būtent sisteminiai tobulėjimo motyvai, kurie veda ir į technologinį progresą ir geresnę vadybą, į našumo augimą, absoliučiai visi jie pradeda slopti. Darbdaviai jau ima tai pastebėti, nes žmonės pradeda dirbti labiau atsipalaidavę, našumas įmonėse pradeda mažėti, nepaisant technologinio atsinaujinimo.
Šitokie pokyčiai nėra atsitiktinumas. Būtina jų ištakas tam, kad mūsų ekonominiai santykiai vėl sistemiškai vestų į tobulėjimą visomis kryptimis – ir vadybos, ir technologinio atsinaujinimo, darbo kultūros.
Taigi grįšiu prie pinigų, nuo kurių pradėjau. Labai žemos, nulinės palūkanos yra išraiška troškimo nugalėti laiką. Palūkanas lyg ir žadama didinti, bet suplanuotas valstybių išlaidų finansavimas ateinančiais metais kol kas planuojamas tęsti. Vadinasi, tam, kad ateityje mūsų lauktų ne sovietiniais santykiais pagrįsta ekonomika, kurioje už pinigus nėra ką nusipirkti, ir kurioje reikia tiekėjų, „išmušinėtojų“, o ne pardavėjų, mums reikia sisteminio pokyčio. Kai pinigai pasveiks, ims sveikti ir ekonominiai santykiai, vedantys į trokštamą tobulėjimą.
