Ką savanoris davė organizacijai?
Savanorystė – tai galimybė, atrasti save skirtingose veiklose, o svarbiausia – padėti kitam neprašant ir nelaukiant jokio atlygio. Šiuolaikinė visuomenė dažnai vadovaujasi principu „už gerą tik geru” ir, nors atrodytų, kad savanorystė praranda savo tikrą reikšmę, atsiranda daug žmonių, kurie pasiruošę daryti gera nepaisant to, kad atlygio nesulauks.
Turbūt žinote, kad šiuo metu Lietuvoje pradeda veikti vis daugiau įvairių savanorystės programų, tokių, kaip JST – Jaunimo savanoriška tarnyba. Tai intensyvi 6 mėn. trukmės savanorystės programa jauniems žmonėms nuo 14 iki 29 m., kurios metu jaunuoliai bent 40 val./ mėnesį* savanoriauja pasirinktoje akredituotoje priimančioje organizacijoje (statusą galite pasitikrinti priimančių organizacijų duomenų bazėje www.jrd.lt), kartą per mėnesį susitinka su savanorišką veiklą organizuojančios organizacijos paskirtu mentoriumi(e), mokosi įveikti sunkumus, apmąstyti patirtį bei įvardyti naujas kompetencijas, suformuluoti tobulėjimo kryptis. Šios organizacijos tikslas – ne tik ugdyti jaunuolių moralines vertybes, bet ir suteikti galimybę jiems gauti papildomų taškų prie konkursinio balo renkantis studijų kryptį.
Esu savanorė Paulina iš Marijampolės. Šiuo metu savanoriauju Marijampolės jaunimo organizacijoje MJOTAS. Anksčiau savanoriavau VšĮ Marijampolės ligoninėje, todėl turiu dvejopą nuomonę apie savanorystę skirtingose organizacijose ir apie tai, ką savanoris duoda vienai ar kitai organizacijai. Na, o ką aš per tuos metus daviau organizacijai? Visų pirma, savanorystės veiklos skiriasi, kadangi skirtingos organizacijos pateikia skirtingas veiklas ir užduotis. Ligoninėje padėjau gydytojams, seselėms, perimdama tam tikrus jų darbus. Suteikiau pagalbą ne tik darbuotojams, bet ir pacientams, kurie visuomet man rodė padėką net ir pačiomis sunkiausiomis akimirkomis. Manau, gydytojų kolektyvas perėmė jaunatviškos charizmos, išmoko daugiau šypsotis, kartkartėmis pakeisdavo profesijos statusą iš gydytojo į mokytoją, išmoko kantrybės Organizacijai daviau viską, ką tik leido mano galimybės: nuo darbų perėmimo iki šiltų pokalbių, pakeldavusių nuotaiką. MJOTAS organizacijoje esu naujokė, tačiau tokios permainos kartais labai naudingos, o kartais „įpučia” naujų vėjų į mūsų gyvenimą. Pačiai organizacijai, manau, kiekvienas savanoris atneša kažką naujo. Kiekvienas esame savitas, su savo trūkumais ir privalumais. Nors čia esu dar labai trumpai, buvo visko. Pasikeitus organizacijai kilo daug klausimų, daug neaiškumų, kartais tiesiog norėdavosi nuleisti rankas. Tačiau organizacijos koordinatoriai buvo tie žmonės, kurie suteikė man visą informaciją, neprarasdami optimizmo stengėsi padėti susitvarkyti su iškilusiais sunkumais. Manau, jie išmokė kantrybės, kuri yra neatsiejama darbo su žmonėmis dalis.
Kadangi esu žingeidus, smalsus jaunas žmogus, buvo įdomu sužinoti, kaip sekasi kitiems savanoriams, kaip kitos organizacijos atsiliepia apie savo savanorius, kokias veiklas jie įgyvendina, kokios problemos jiems kyla ir ko pasimoko vieni iš kitų, todėl pakalbinau keleto skirtingų miestų savanoriškų organizacijų atstovus. Susisiekus su Alytaus Šaltinių progimnazijos pailgintos darbo dienos auklėtoja Gintare Mažeikiene paaiškėjo, jog progimnazijoje mokosi 1-8 klasių mokiniai, vykdoma 38 neformaliojo švietimo programos, veikia penkios pailgintos darbo dienos grupės 1-4 klasių mokiniams. Progimnazija yra inovatyvi, tolerantiška ir bendruomeniška, todėl Gintarė Mažeikienė teigė, jog smagu, kai prie įstaigos tikslų įgyvendinimo prisijungia ir daugiau geranoriškų žmonių, o šiais metais prisijungė ir pirmasis savanoris Dominykas. Tai šešiolikmetis vaikinas, ir pasak G.Mažeikienės, jis iniciatyvus, visada mielai prisijungia prie darbų, o ir paprašytas niekada neatsisako atlikti užduočių. Savanoris lengvai įsiliejo į kolektyvą padėdamas pailgintos darbo dienos grupių auklėtojoms. Padėjo auklėtojoms atlikti įvairius techninius darbus, suplanuoti užduotis. Pats savarankiškai organizavo veiklas vaikams (kino filmo peržiūra, darbelių gaminimas); padėjo pradinukams atlikti namų darbus (paaiškindavo užduotis, kartu skaitė knygeles); organizavo popietes (kino filmo peržiūra, pokalbių valandėlės). Mokyklai dirbant nuotoliniu būdu, Dominykas kuria video filmukus apie įvairių darbelių gamybą, organizuoja protmūšius. Žinoma, ne viskas sekėsi lyg sviestu patepta – iškilo ir keblumų: vaikinui sunkiausia buvo pradėti bendrauti, nedrąsu pirmą kartą susipažinti su tokia plačia pradinukų auditorija. Įdomiausia tai, kad šiai organizacijai tai pirmasis savanoris, kuris, auklėtojos teigimu, darbuotojus išmokė jaunatvinio maksimalizmo ir pozityvaus požiūrio į savo veiklą.
Taip pat buvo smalsu sužinoti, kokios dar organizacijos vykdo veiklas Alytaus apkrityje, todėl pakalbinau dar vieną Alytaus miesto organizacijos atstovą Edgarą Jančiuką, kuris atstovauja Alytaus miesto bendruomenės centro Atviram jaunimo centrui „Be rėmų“. VšĮ Alytaus miesto bendruomenės centras – nestacionari socialinių paslaugų įstaiga, kurioje veikia Vaikų dienos centras, Atviras jaunimo centras, 29 erdvės, skirtos nevyriausybinių ir visuomeninių organizacijų veiklai vykdyti, lauko teritorijoje įrengta vaikų žaidimų aikštelė, lauko treniruokliai, tinklinio ir krepšinio aikštelės, stalo tenisas. Pagrindinė įstaigos veikla – organizuoti ir teikti sociokultūrines, kitas bendrąsias socialines ir kultūrines paslaugas Alytaus miesto bendruomenei, siekiant užtikrinti visuomenės socialiniam saugumą bei užkirsti kelią asmens, šeimos, bendruomenės socialinėms problemoms. Pasak E.Jančiuko, 14-29 metų savanoriai organizuoja bei padeda organizuoti įvairias veiklas. Prisideda prie užimtumo, bendravimo su lankytojais. Atstovas teigia, jog savanoriai dirba geranoriškai ir konfliktų „akis į akį” nėra nebuvę. Tikriausiai tai nulėmė didelis savanorių noras ir imlumas, pozityvus požiūris į darbą. Aišku, sunkumų būta ir čia: sunkiai bendraujantiems iškilo komunikacijos problemų, neturintiems organizacinių gebėjimų, nebuvo lengva organizuoti įvairias veiklas. Tačiau be visų sunkumų atstovas sako išmokęs kantrybės, dirbti komandoje, leidžiant savanoriams realizuoti save ir svarbiausia – šypsotis.
Vilkaviškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bibliografijos ir informacijos skyriaus vedėjos Gitanos Pumerytės – Vosylienės teigimu, savanoriai, be abejonės, yra labai naudingi. Šioje organizacijoje šiuo metu savanoriauja dvi 17 metų ir 18 metų merginos, kurios, vedėjos teigimu, puikiai tvarkosi su savanorystės veiklomis nuotoliniu būdu. Merginos renka informaciją, redaguoja, sudarinėja viktorinas, kryžiažodžius, padeda pildyti bibliotekos kuriamą tinklalapį www.etnografija.vilkaviskis.lt. Paklausus G. Pumerytės -Vosylienės, ar savanorės pačios imasi iniciatyvos, nuskambėjo atsakymas: „ Taip, be abejo. Jei žmogus nusprendžia savanoriauti, tai natūralu, kad savarankiškai priėmęs sprendimą, jis jau yra pasiruošęs aktyviai įsitraukti.” Merginos atsakingai atlieka savo darbus, todėl nenuostabu, kad konfliktų nekyla. Ir, žinoma, atstovė pabrėžia, kad išmoko iš savanorių labai daug svarbių dalykų. Pirmiausia, suvokimo, kad kitoje aplinkoje gyvenantis žmogus iš šalies darbą mato kitaip, todėl reikėjo išmokti kitaip paaiškinti tam tikras užduotis ir tokiu būdu išmoko pažvelgti į save iš šalies.
„Aš esu Lazdijų savivaldybės viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkė darbui su jaunimu,” – taip prisistatė Alma Stučkienė. Paklausus, kokios veiklos organizacijoje dominuoja, atsakymas buvo labai platus: knygų tvarkymas, knygų nurašymas, archyvų tvarkymas, pasakų skaitymas vaikams, pagalba kompiuterių klasėje, dokumentų švietimas, renginių organizavimas, renginių vedimas, parodų eksponavimas, kompiuterinių online žaidimų organizavimas, konkursų rengimas, video kūrimas, virtualių parodų organizavimas, bendravimas su skaitytojais, bendravimas su jaunimo centro jaunimu, stalo žaidimų žaidimas su jaunimu ir vaikais. Visgi čia neapsieita be sunkumų. Pasak A.Stučkienės, labai sunku suplanuoti laiką, savanoriai pamiršta ateiti sutartu laiku, o karantino metu reikia vis raginti, priminti, kad ko nors nepamirštų. Bet, kaip sakoma, „per kančias į žvaigždes”. Su savanoriais labai lengvai randama bendra kalba, jie žingeidūs, turi daug idėjų, mėgsta jas generuoti, todėl savanorystė dėl to tampa lengvesnė. Svarbiausia savybė, kurią įgijo darbuotojai, tai kantrybė. Taip pat ir supratimas, kad nebus viskas taip, kaip nori suaugusieji.
Apibendrindama galiu teigti, jog įvairiuose miestuose į savanorystę ir į savanorių darbą yra žiūrima labai rimtai. Organizacijos labai rimtai žvelgia į tai, kaip savanoriai dirba, leidžia jiems realizuoti savo idėjas, juos palaiko ir stengiasi kartu spręsti visas iškilusias problemas. Smagu žinoti, jog tobulėdami savanoriai teikia didelę pagalbą organizacijoms įnešdami naujų vėjų ir veiklų.
