Kad lietuvių kalba nenueitų į paraštes

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos išvakarėse Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto projektų vadovas Audrius Valotka visiems norintiems skaitė paskaitą apie šiuolaikinę kalbų (tarp jų ir lietuvių kalbos) situaciją skaitmeniniame amžiuje.

Paskaitos įžangoje išgirdome pora atliktų kūrinių: akordeonu meistriškai grojo tarptautinių konkursų laureatas kėdainietis, Muzikos mokyklos auklėtinis Povilas Neliupšis.

Strigo ne žodis, o vaizdas

Pristatydama lektorių savivaldybės kalbininkė Rūta Švedienė, artėjančios šventės proga perdavusi naujo mero Sauliaus Grinkevičiaus sveikinimą susirinkusiems, iškėlė paskaitos gaires: ar internetas, kompiuterinės technologijos nenulems dalies kalbų išnykimą, kurios kalbos klestės į tinklą sujungtoje informacinėje ir žinių visuomenėje, o kurioms lemta išnykti ? O gal svetimų kalbų nė mokytis nereikės: parašai lietuviškai elektroninį laišką, o jo gavėjas iškart jį gali perskaityti savo gimtąja kalba, pavyzdžiui, ispaniškai?

„Skaitmeniniame amžiuje, žinia, kalbos gyvybingumą ir patrauklumą labiausiai lemia galimybės greitai ir patogiai keistis daugiakalbe informacija, gauti paslaugas ir kita. Tad dabar lietuvių kalbos visavertis funkcionavimas skaitmeninėje erdvėje tapo ypač svarbiu lietuvių kalbos išlikimo ir sklaidos veiksniu“, − kalbėjo R. Švedienė.

Likimo ironija, bet paskaitos pradžioje strigo ne lektoriaus žodis, o kaip tik skaitmeninės technologijos. Kaip sakė A. Valotka, pakalbėti apie kalbą visada pasiseks, o štai parodyti… Kaip ir tai, kad visada galėsime perskaityti ar bent jau pamatyti, kas išspausdinta popieriuje ar išskaptuota akmenyje, o tai, kas yra įvairiose skaitmeninėse laikmenose, po kiek laiko kažin ar bus galima sužinoti…

Ir mirusios kalbos kartais atgyja

Kiek gyvos dabartinės kalbos, ar vadinamosios mirusios kalbos yra iš tikrųjų mirusios? Ar einama prie to, kad viena valstybė − viena kalba? Sakysim, Japonijoje, pasak lektoriaus, visur susišnekėsi japoniškai, Meksikoje ištisai įsigali vien ispanų kalba, panašiai ir Rusijoje jau sunyko ir nyksta kai kurių nedidelių tautelių kalbos. Prie vienos kalbos, nepaisydami dialektų, artėja ir prancūzai. Jau atsirado oficialus terminas – gęstanti kalba. Nereikia toli ieškoti – išnyko šalia mūsų, lietuvių, buvusios galindų, prūsų, sėlių, jotvingių kalbos. Bet kada kalba yra tikrai mirusi – nėra kalbininkų sutarimo. Yra apibrėžimas, kad praėjus 50 metų po to, kai mirė paskutinis ta kalba kalbėjęs žmogus, kalba laikoma mirusia. Bet ar tikrai? Štai lotynų kalba, atrodo, seniai mirusi. Bet ji iki šiol išlikusi rašto, o ir ne tik, dabartiniuose pavyzdžiuose. Vilniaus universitetas, pavyzdžiui, su Vatikanu susirašinėja tik lotyniškai. Ji iki šiol vartojama medicinos, botanikos terminuose, liturgijoje. Ar tai tikrai mirusi kalba? Viena „Hario Poterio“ dalis – tai vienas populiariausių šiuolaikinių kūrinių − yra išverstas į „mirusią“ lotynų kalbą.

Net ir po kalbos mirties jos reliktai gali gyventi kitų kalbų skoliniuose, kaip prūsų žodžiai „malūnas“, „savaitė“ lietuvių kalboje. Beje, anot A. Valotkos, prūsų kalba nėra jau tokia mirusi, ji jau šiek tiek atgyja. Yra apie 50 dabartinių žmonių, kurie kildina save iš prūsų ir bando šią kalbą rekonstruoti kasdieniniame gyvenime. Būtų smagu rekonstruoti jotvingių, sėlių ar nadruvių kalbas, tačiau pernelyg mažai yra išlikusių šių kalbų paminklų.

Nors kalba miršta labai iš lėto, tačiau iš pasaulyje egzistuojančių apie 7 000 kalbų, dauguma, lektoriaus žodžiais, yra silpnos būklės. Štai pranešta, kad prieš dvejus trejus metus mirė paskutinė moteris, kalbėjusi lyvių kalba, o prieš 30 metų šia kalba dar kalbėjo apie 200 žmonių. Likimo valiai palikta ir karaimų kalba. Jeigu Lietuvoje ne 40 metų (1864−1904), o dvigubai ar dar ilgiau būtų trukęs lietuviškos spaudos ir švietimo draudimas, kažin ar dabar čia kalbėčiau lietuviškai, sakė kalbininkas.

Didelę įtaką kalbos raidai, pabrėžė lektorius, turi žiniasklaida. Ypač per televiziją plinta tokie žodžiai kaip „Letuva“, „biletai“, kai neištariami priebalsiai. Apskritai kalba kinta. Visada vyresni žmonės mano, kad jaunimas darko jų kalbą. Taip buvo visais laikais.

Telefonas pats išvers mūsų žodžius?

O kaip dėl technologijų? Jos kuriamos. Daug padaryta, kad lietuvių kalba būtų elektroninėse technologijose. Vis tobulinama automatinio vertimo į (iš) populiarių kalbų (anglų, prancūzų ir kitų kalbų) sistema. Ateityje bus plečiama ir kalbos atpažinimo sistema, pavyzdžiui, neregiams šnekos sintezatorius ir pan. „Atpažinimas yra labai sudėtingas dalykas, tai didelė ir ilgalaikė užduotis“, − kalbėjo lektorius. Bet ateis laikas, kai skambindami mobiliuoju telefonu, pavyzdžiui, į Kiniją, galėsime kalbėti lietuviškai, o Kinijoje mūsų pašnekovas girdės ne lietuvišką, o jau kinišką žodį. „Kad lietuvių kalba nenueitų į paraštes, ji turi būti ir technologijose“, − savo paskaitą baigė A. Valotka.