Kada Žemės ūkio rūmai taps verti žemdirbio pasitikėjimo?
Visose ūkio šakose ar viešajame sektoriuje be valstybinės valdžios kuriasi ir aktyviai dirba, gindamos savo bendruomenių interesus, profesinės sąjungos, įvairios asociacijos ir sąjungos. Ne išimtis ir žemės ūkis. Čia jau daugelį metų veikia asociacijos ir sąjungos, subūrusios stambius ir smulkius ūkininkus, žemės ūkio bendroves, šeimos ūkius, galvijų ir grūdinių kultūrų augintojus, pieno gamintojus, sodininkus, daržininkus, visus, kuriuos maitina mūsų žemė. Tokių asociacijų ir sąjungų, veikiančių Lietuvoje, yra per šimtas.
Visos jos išsilaiko iš savo narių mokesčių, aktyviai dalyvauja priimant sprendimus, kurie svarbūs visiems, susijusiems su žemės ūkiu. Ir visos jos – ilgamečiai mūsų, Žemės ūkio ministerijos, socialiniai partneriai. Ne visada mūsų nuomonės sutampa. Ir tai visai natūralu, nes kiekvienas socialinis partneris mato pirmiausiai savo problemas, jam labiausiai rūpi savi nariai ir labiausiai skauda dėl jų nesėkmių.
Bet Žemės ūkio ministerijai ir man, kaip ministrei, privalu matyti visą žemės ūkio sektorių: socialines ir ekonomines problemas, aplinkosaugą ar kelių tiesimą. Kaip taisyklė, visa tai dažniausiai neišsisprendžia be pinigų. Todėl savaime suprantama, kad lėšų visiems ir visur nepakaks, poreikiai bus didesni, o galimybės ribotos. Todėl svarbu turimas lėšas paskirstyti skaidriai, teisingai ir užtikrinti kiekvieno sektoriaus vystymąsi, augimą, inovatyvumą ir konkurencingumą. Svarbu prioritetai.
Prieš pusantrų metų tapusi žemės ūkio ministre naiviai tikėjausi, kad Kaune įsikūrę Žemės ūkio rūmai (ŽŪR) bus tie, kurie sujungs visus socialinius partnerius, išgrynins jų nuomonę ir tada, susėdę prie bendro stalo, ieškosime geriausių sprendimų. Deja, taip neatsitiko. Kodėl? Sunku pasakyti, bet gal todėl, kad rūmų veikla uždara, o vieši tik pareiškimai ir „kepamos“ rezoliucijos kovojant dėl riebesnio kąsnio iš mokesčių mokėtojų pinigų? Nekalbu apie kaimo plėtros programą, nekalbu apie lėšas, kurias gauna žemdirbiai. Kalbu apie pačių ŽŪR išlaikymą visų Jūsų sąskaita.
Visada maniau, kad savivalda iš valdiško aruodo iškreipia pačios tokios institucijos esmę. Todėl dar 2014 m. su Žemės ūkio rūmų vadovais sutarėme, kad palaipsniui reikia atsisakyti valstybinio finansavimo ir pradėti gyventi taip, kaip priklauso bet kuriai kitai profsąjungai – išsilaikyti iš savo narių mokesčio. Rūmų vicepirmininkas ponas Sigitas Dimaitis pažadėjo net įstatymo projektą parengti ir pateikti ne tik man, bet ir Ministrui Pirmininkui Algirdui Butkevičiui. Juk ir pats Premjeras yra ne kartą pasisakęs už Žemės ūkio rūmų savarankiškumą. Bet… trūkt už vadžių ir vėl iš pradžių. Kam ką nors keisti, jei ir taip viskas gerai: valstybė išlaiko apie 50 etatų, apmoka už komunalines paslaugas ir net antstolių pretenzijas. Kur geriau rasi!
Ministerijos Vidaus auditas pabandė paieškoti ir atliko ŽŪR finansinį auditą. Tačiau taip ir liko paslaptis, koks yra visas Žemės ūkio rūmų biudžetas ir kokią dalį jame sudaro valstybės lėšos. Tokios informacijos ŽŪR tiesiog nepateikė.
Netgi kalbantis su ŽŪR vadovais ir man paklausus, koks visgi tas bendras biudžetas, kuris užtikrintų žemdirbių savivaldos institucijos veiklą, p. S. Dimaitis pareiškė, kad tai ne mano (ministrės) reikalas. Na, ne mano, tai ne mano.
O dabar apie konkrečius skaičius ir pinigų skyrimą ŽŪR. Jokių paslapčių – 2014 m. Žemės ūkio rūmams buvo skirta 380,5 tūkst. Eur, 2015 – dešimčia tūkstančių mažiau. Atsižvelgiant į tai, kad rūmų vadovybė bent jau viešai neišsižadėjo tapti savarankiška ir pereiti prie savarankiško biudžeto, bei į tai, kad mįslės, kaip naudojami mokesčių mokėtojų pinigai taip ir nepavyko įminti, o iš europinių lėšų nebegalima finansuoti mūsų žemdirbių atstovavimo Briuselyje, valstybinis finansavimas Žemės ūkio rūmams buvo sumažintas šimtu tūkstančių eurų.
Mano giliu įsitikinimu, labai svarbus mūsų žemdirbių asocijuotų struktūrų dalyvavimas Europos asociacijose. Kartu dirbdami ne tik čia, Lietuvoje, bet ir Briuselyje, derindami savo pozicijas, galime pasiekti rezultatų. Todėl tie šimtas tūkst. eurų neatiteks valdininkų atlyginimams, jie atiteks žemdirbių asociacijoms, kartu dalis lėšų teks ir ŽŪR.
O kalbant apie Žemės ūkio rūmų finansines perspektyvas, norėtųsi, kad jie daugiau dalyvautų įvairiose kaimo plėtros programose, teiktų paraiškas ir gautų lėšų savo veiklai stiprinti, kad kuo daugiau atstovautų žemdirbių asociacijoms, kad jos norėtų tapti rūmų nariais, o ne iš jų trauktis. Kad kiekvienas, dirbantis žemę, suvoktų, kad jų didžiausias pagalbininkas yra ŽŪR. Taip, kaip yra kitose šalyse.
Ir dar. Išgirdau, kad sužinojus, jog bus sumažintas finansavimas, ŽŪR įkurtas streikų komitetas ar grupė, o gal dar kitaip pavadinta. Kaip suprantu, prasidės piketai, bet ne dėl žemdirbių problemų, o dėl pinigų. Tad noriu paklausti – ar tų problemų iki 2016 m. nebuvo, jos kažkokios naujos? O jei buvo, tai už 100 tūkst. eurų galima parsiduoti ir nematyti problemų. Svarbu, kad pinigai įkristų į kišenę.
Suvokdama, kad pagalba ŽŪR vis vien reikalinga, ministerija šiems metams skyrė 260 tūkst. Eur. Tai pinigai, skirti 47 specialistų etatams išlaikyti. Tik norėtųsi, kad tie specialistai rajonuose būtų žemdirbiams tikri pagalbininkai.
Šiemet ŽŪR minės savo 90-metį. Labai iškilus ir prasmingas jubiliejus. Linkiu ŽŪR vadovams, nariams, visiems ŽŪR dirbantiems atsigręžti atgal ir pamatyti, kokie ŽŪR buvo prieš dešimtmetį. Būkite stiprūs, vieningi, verti Lietuvos žemdirbių pasitikėjimo, būkite tikri socialiniai partneriai. Linkiu išaugti iš vienos ar kitos partijos malonės, išsivaduoti iš grupės asmenų, sprendžiančių savo problemas ir besiplėšančių dėl mokesčių mokėtojų pinigų, „globos“.
Linkiu, kad 2016 metai – jubiliejiniai metai – taptų persilaužimo metais.