Kagėbistų pinklėse: nepaklusnus, persekiotas, mirties išvengęs

Turbūt visi žinome apie tai, kad kasmet vyskupai po keletą ar daugiau kunigų perkelia iš vienos parapijos į kitą, įpareigoja aptarnauti daugiau parapijų, paveda atlikti kokias nors papildomas pareigas, išsiunčia studijuoti į užsienį ar paskiria altaristais, rezidentais, o kai ką ir suspenduoja. Bet dar ne taip seniai buvome liudininkai, kai vyskupai kunigus turėjo skirti valdžios „vyskupo“ – religijos reikalų įgaliotinio ar kagėbistų nurodymu. Taip būdavo ir tada, kai kuris nors kunigas nepaklusdavo valdžios nurodymams arba atsisakydavo su ja bendradarbiauti, būti kagėbistų agentu ir jiems pranešinėti apie kitų kunigų ar Bažnyčios tarnų politines pažiūras. Vienas iš tokių buvo kunigas Vytautas Kazimieras PESLIAKAS. Šiandien supažindiname su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ išspausdinta žinia apie jo nubaudimą – atleidimą iš Juodaičių klebono ir perkėlimą į Viduklę. O paskui paklausinėsime šio dabar aštuntus metus Marijampolėje, Specialiuosiuose socialinės globos namuose, gyvenančio ir balandžio 10-ąją 60 metų kunigystės sukaktį minėjusio 85 metų kunigo apie tą ir kitus atvejus bei jo gyvenimo kelią, kuriame kasmet painiojosi kagėbistai.

Kun. V. Pesliako persekiojimas 

Juodaičiai. Juodaičių klebonas kun. V. Pesliakas 1972 m. birželio mėn. gydėsi. Sugrįžęs į namus, sužinojo, kad nuo birželio vidurio jo ieško Raseinių rajono valdžia, reikalaudama atsiimti registracijos pažymėjimą ir kuo greičiausiai užimti Viduklės vikaro pareigas. J. E. vysk. Labukas paaiškino, kad Rugienis reikalauja jį perkelti į Viduklę, o J. E . vysk. Krikščiūnas pasakė: „Dirbai gerai, bet žinok, vyskupas Labukas nepaliks dėl tavęs dviejų vyskupijų ir nevažiuos į Žagarę.“ (Žagarėje gyvena ištremtas J. E. vysk. Steponavičius. – Red.)

J. E. vysk. Labukas įsakė kun. V. Pesliakui užimti Viduklės vikaro pareigas arba būsiąs suspenduotas: „Jeigu iki 1972 m. rugsėjo 20 imtinai nepradėsite eiti Viduklės bažnyčios vikaro pareigų, būsite ipso facto suspensus a divinis.“ (Bus uždrausta eiti kunigo pareigas. – Red.)

Žinodamas, kad vyskupas jį perkelia į Viduklę ir pažemina pareigose vien Rugienio verčiamas, kun. Pesliakas atsisakė vykti į naują paskyrimo vietą.

1972.IX.26 į Juodaičių apylinkę iš Raseinių atvyko trys pareigūnai ir bažnyčios vykdomajam organui pareiškė: „Jūsų klebonas neklauso vyskupo. Jis yra nuimtas nuo pareigų…“

Minėtas faktas labai nustebino visus žmones – kaip labai civilinė valdžia kišasi į Bažnyčios vidaus gyvenimą.

Kun. V. Pesliakas spalio 10 d. rašte vyskupui rašė: „Atsižvelgdamas į suminėtus faktus ir bendrą daugumos kunigų nuomonę, esu tvirtai įsitikinęs ir labai apgailestauju, kad dėl manęs Ekscelencija buvote kieno tai priverstas tokius raštus rašyti. Todėl laikau juos neteisingais ir negaliojančiais.“

J. E. vysk. Labukas suspensą panaikino, o kun. Pesliakas išvyko gydytis.

Gruodžio mėnesį kun. Pesliakas buvo paskirtas Viduklės bažnyčios altarista.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1972 m., nr. 5.

Gerbiamas kunige, kaip Jūs prisimenate šį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ aprašytą atvejį?

Tada buvo tokia tvarka, kad kai vyskupas paskirdavo į naują parapiją, tai vyskupija ir religijos reikalų įgaliotinis Justas Rugienis pranešimą apie skyrimą siųsdavo į to rajono vykdomąjį komitetą. Trumpai tepabuvęs Skarulių klebonu, 1970 metais buvau paskirtas klebonauti į Juodaičius. Atvykęs į naują vietą kunigas privalėdavo prisistatyti į vykdomąjį komitetą atseit susipažinti ir pasiimti pažymėjimą, kad jis čia dirba. Aš dar buvau Skaruliuose, paskambinau į Jurbarko rajono vykdomąjį komitetą ir jo pavaduotojos, aršios komunistės, jos pavardės neprisimenu, klausiu, ar galiu atvykti to pažymėjimo pasiimti. Toji atsakė, kad jei po automašina niekas nepastums, galite atvažiuoti. Aš nesupratau, ar tą pažymėjimą ji tikrai turi, negi aš taip toli, net iš Skarulių turėsiu veltui važiuoti, jei dar neturi. Tada paskambinu į kuriją ir klausiu, ar jie apie mano paskyrimą į Jurbarką pranešė. Sako, išsiuntėme, bet ten apliejo rašalu ir prašo atsiųsti naują. Kol negaus naujo, praeis kelios dienos. Pagaliau gavau, matau, kad vokas jau buvo atplėštas ir vėl suklijuotas. Taigi jau galiu vykti į naująją vietą. Atvykęs į Juodaičius, netrukus pakvietė pas tą isteriškai prieš tikėjimą nusistačiusią vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją. Pasakė dieną ir valandą, kada turiu prisistatyti. Atvykstu, o ten ji man sako, kad štai sėdi žmogus, kuris nori su jumis pasikalbėti. Paklausiu, ar tas žmogus saugumietis. „Ne, čia iš valstybės kontrolės“, – atsakė ji man. Galvoju, kad negali būti, nes ji išėjo iš kabineto, o sienos apmuštos, kad nesigirdėtų, jis tikrai saugumietis. O tas man pareiškia: „Atsiprašau, esu saugumo viršininko pavaduotojas Drilinga. Ar reikia dokumento?“ Sakau, nereikia, aš matau, kad jūs saugumietis, ko nesikviečiate į savo rūmus, kur kabo jūsų įstaigos iškaba, o naudojatės svetimais kabinetais. „Argi jums ne tas pats?“ – klausia tas. Aš sakau, kad man tas pats, bet mes ne vaikų darželis, viską suprantam, o čia juk vykdomasis, darbo valandos, pas pavaduotoją ateis interesantai, bet jos kabinetas užimtas. Jau buvau įpratęs nelaukdamas pats pirmiau pulti, nelaukiu, kad mane pultų ir turėčiau gintis. Be to, sakau, kad pavaduotoja man melavo, jos klausiau, ar jūs iš saugumo, o ką ji atsakė? „Jai taip buvo įsakyta“. Įsakymas lieka įsakymu, o melas lieka melu, dabar visiems turėsiu sakyti, kad pavaduotoja man melavo. Klausiu, ko jums iš manęs reikia? „Jūs naujai atvykęs, norime susipažinti“. Sakau, turite kunigų bylas, rinkote nuotraukas, ten viskas parašyta. Ėmė vardinti vietas, kur esu dirbęs, susipainiojo. Paskui pakvietė saugumo viršininką. Tas įėjo medaliais apsikarstęs ir sako: „Su manimi niekas du kartus nesusitinka: pirmą kartą – įspėjimas, antrą kartą – keliame bylą“. Tada ir sakau, kam dar laukiat, jei padariau nusikaltimą, dabar iškart ir kelkit bylą. „Ne, mes humaniški, pirmą kartą įspėjame, o tik antrą kartą keliam bylą“. Dievas davė, kad tikrai su šituo saugumo viršininku nesusitikau, nes jis, buvęs išminuotojas, bandė išminuoti viename kaime ne visai pilno proto vaikino pasidarytą granatą, kuria bandė atkeršyti jam atsakiusiai merginai ir ta granata nesprogo. Saugumiečių viršininkas savo kabinete prarado kelis pirštus ir akį. Taigi daugiau dirbti negalėjo ir su juo nesusitikome. Bet su šiais veikėjais ir toliau turėjau reikalų. Prieš mane klebonavęs kunigas Vaclovas Aleksandravičius dar nė savo daiktų neišsipakavęs gyveno viename kambaryje tarp dėžių. O kiti kambariai užimti ankstesnio klebono kunigo Dumšės motinos ir sesers. Kunigas Vaclovas kalba pašnibždomis, sako, kad saugumiečiai prikaišioję pasiklausymo aparatūros. Jis klausia, kada keisimės, nes jį paskyrė į Skarulius. Sakau, kai bus išlaisvinti visi klebonijos kambariai. „Tai reiškia, kad niekada nesikeisim, – atsakė man kunigas Aleksandravičius, – nes tos moterys tų kambarių niekada neužleis“. Tada nuvykau į kuriją ir pasakiau, kad į Juodaičius buvau nuvažiavęs, apsižiūrėjau, bet kelsiuosi tik tada, kai bus laisvi visi klebonijos kambariai. Bet ir vyskupas Juozapas Matulaitis-Labukas nemanė, kad tos moterys išsikels, nes abi jos čia priregistruotos ir dirbo saugumiečiams. Juodaičių žmonės duoda joms nemokamai namą, bet jos užsispyrusiai neišsikelia, joms būtent čia reikia gyventi. Nors vyskupas ir sakė, kad nėra galimybių tų moterų iškraustyti, pasiūliau jam parašyti raštą dekanui, kad į Juodaičius yra paskirtas naujas klebonas, jis atvyks tada, kai bus atlaisvinta klebonija. Tegul šitą raštą perskaito sekmadienį į bažnyčią atėjusiems žmonėms ir pamatysit, kaip jie privers tas moteris palikti kleboniją. Vyskupas sutiko, nežinau, ar jis tokį raštą parašė, bet jau šeštadienį tos moterys išsikėlė į gretimą namą. Ankstesnysis klebonas, vienos jų sūnus, o kitos brolis mirė būdamas neblaivus. Felčerė neleido laidoti, norėjo ištirti mirties priežastį, bet saugumiečiai įsakė laidoti be jokio tyrimo. Taigi aišku, kad ir jis buvo savas. Kai tos moterys išsikėlė, likau šeimininkauti visame name. Juodaičiuose saugumiečiai mane stengėsi padaryti šventu, nes labai norėjo bausti atimdami už užsakytas šv. Mišias gaunamas aukas. Kaip turbūt žinote, kunigas galėjo per mėnesį gauti 90 rublių. Jei gaudavo daugiau, apmokestindavo tiek, kad tada vis daugiau reikėjo atiduoti valdžiai kaip mokesčius, tai beveik nieko nelikdavo. Pagalvojau, kaip šito valdžios įsakymo nesilaikyti ir žmonių aukų jai neatiduoti – paskelbiau, kad visi kunigo patarnavimai – krikštai, jungtuvės, laidotuvės – bus veltui, o už šv. Mišias imsiu tik po tris rublius, taigi per mėnesį susidarys tie 90 rublių. O jei kas nori paaukoti Bažnyčiai, tam yra rinkliava arba tegul įmeta juos į aukų dėžutę, tai bus parapijos pinigai. Nepatenkinti, kad iš manęs pinigų negali atimti, atsiųsdavo visokių šnipelių, kad tie mane patikrintų, ar neapgaudinėju. Atvažiavo kartą kelios moterys, ėmė aiškinti, kad kilusios iš šios parapijos, pageidaujančios užsisakyti Mišias ir duoda didelę kupiūrą, sako norinčios paaukoti. Sakau, ne, aš imu tik tris rublius, nes už tiek moku finansų skyriui. Paimsi, įkliūsi, o jos bus liudytojos. Taigi taip tapau šventas. Bet vis dėlto netikau valdžiai. Atėmė mano registracijos pažymėjimą. Saugumietis priskaičiavo, kad padariau šešis nusikaltimus. Visų neprisimenu, bet tarp jų buvo ir tai, kad per pamokslus aiškinau tarybinius įstatymus. Sakau, kad juos žmonės turi teisę žinoti, aš jų neiškraipiau, viskas pagal Konstituciją, aiškinau, kad jie turi teisę vaikus leisti į bažnyčią ir patys eiti. Sako, blogai, kad per išpažintį klausiate, ar jos einantis yra partinis, ar komjaunuolis. Atsikertu, ar jie jums pasisako, kokių nuodėmių pridarė ir kokią atgailą uždaviau? „Gerai, šitą nusikaltimą išbraukim…“ O tada ir gavau vyskupo paskyrimą vikaru į Viduklę, apie kurį čia „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ rašė. Nuvykau į kuriją ir sakau, kad aš ten nevažiuosiu. Išgirstu: „Tada gauni suspensą“. Kitą dieną pas mane atvykęs vienas kunigas prašė jam duoti tą suspensos raštą, kurį esą kitas kunigas nuveš į Romą. Tegul ten pamato, kokius raštus vyskupas rašinėja. Bet aš to rašto nedaviau, kurijos ir vyskupo žeminti nenorėjau, mačiau, kad jis negaliojantis, nes ant jo nėra nei numerio, nei antspaudo, parašytas ant paprasto lapo su vyskupo parašu. Aš toliau aukoju šv. Mišias, klausau išpažinčių, nes tas raštas negalioja. Buvau įsitikinęs, kad į Juodaičius iš kurijos niekas nevažiuos ir man išsikelti nelieps, o atvyks saugumiečiai su Jurbarko rajono vykdomojo komiteto atstovais ir praneš, kad aš neklausau nei vyskupo, nei jų. Taip ir buvo. Jie vyskupui pranešė, kad Pesliakas atleistas iš klebono pareigų, o vis tiek jas eina. Nuvažiavau į kuriją ir vyskupo augziliaras vyskupas Romualdas Krikščiūnas iš tiesų pasakė, kad vyskupas Labukas nepaliks dėl manęs dviejų vyskupijų ir nevažiuos į Žagarę, kaip vyskupas Julijonas Steponavičius. Tada vyskupui Labukui pasakiau, kad turi būti saugumiečių reikalavimų klausymo ribos, reikia kompromiso, rašykit, kad skiriate į Viduklę ne vikaru, o altaristu. Vyskupas tą ir padarė.

O kaip ši žinia pateko į „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“?

Nežinau. Bet aš įtariu, kad galėjo būti tokių, kurie dirbo ir „Kronikai“, ir saugumiečiams, taigi ir Dievui, ir velniui. Beje, čia rašoma, kad manęs ieškoti į Juodaičių apylinkę atvyko Raseinių pareigūnai. Netiesa. Atvyko iš Jurbarko, nes tai Jurbarko rajonas. 

Ar dirbdamas Juodaičiuose kitų susitikimų su saugumiečiais turėjote?

Buvo išsikvietęs saugumo viršininko pavaduotojas, o ir pats religijos reikalų įgaliotinis Justas Rugienis į Jurbarką atvažiavo manęs pamokyti. Turėjau 60 kilometrų į Jurbarką važiuoti. Rugienis priekaištavo, kad neklausau valdžios. Sakau, kad nežinau, kada klausyti, nes jie meluoja, žaidžia su manimi. Kai turėjau atvykti atsiimti pažymėjimo, pavaduotoja pasakė tai duosim, tai neduosim, pasikviečia į vykdomąjį, o ten sėdi saugumietis, nors kai paklausiau, ar tas vyras iš saugumo, atsakė, kad iš valstybės kontrolės… Tada Rugienis liepė rajono valdžios atstovams leisti man per atlaidus pasikviesti pageidaujamą kunigą o ir pačiam išvykti kitur. Atsineša lapą, ant kurio užrašyta „Pranešimas“. Klausiu, kas čia, ar rajonas teikia atlaidus? Seminarijoje mūsų nemokė rašyti pranešimų. Tas sako, kad rajono valdžia turi rašyti pranešimą apie atlaidus ir juose galintį dalyvauti kunigą. Paskui Rugienis išsitraukė kažkokią knygelę ir klausia, ar aš ją skaitęs. Atsakiau, kad ją pirmąkart matau. Klausiu, ar galiu paimti? „Ne, čia vietoje paskaityk“. O ten surašytos religijos teisės, sakoma, kad tikintysis, ar kalėjime būdamas, ar armijoje, visur, kur tik pageidauja, jam turi būti suteikti religiniai patarnavimai. Sakau, pateikit man pavyzdį, kur ir kada koks kunigas buvo įleistas į kalėjimą patarnauti kaliniui? Juk ir tikintieji į kalėjimą patenka. Tada supyko, sako, aš čia tave ne ginčytis pakviečiau ir išvijo iš vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojos kabineto. Vėliau aš pats parašiau vykdomajam, kad bus atlaidai ir kuris kunigas juose dalyvaus. Gavę tą laišką, paskambino apylinkės pirmininkui ir liepė jam eiti klebonui pranešti, kad neleidžiama. Aš jam sakau, ko čia atėjot, ar saugumiečiai jums pranešė? Kvieskit dvidešimtuką ir kiekvienam sakykit, kad neleidžiama. Bet kaip jis tą darys, jei viskas turi būti slaptai. Kadangi aš domėjausi apie deklaruojamas teises, pasiskaitydavau, kas galima, o už ką baudžiama, žinojau, ką galiu daryti ar sakyti, kad manęs neturėtų teisės nubausti ar man bylą iškelti. Jei būčiau sakęs, kad valdžia neleidžia, būtų iškėlę bylą, nes valdžia buvo neklystanti, o atskiras asmuo klysti gali. Todėl vis sakydavau, kad vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja neleidžia pasikviesti kunigo svečio ar dar ko nors. Ta kova tęsėsi visą laiką.

Tai taip ir nepavyko pasikviesti kunigo svečio?

Pavyko, bet aš norėjau pasikviesti ne iš savo dekanato, o iš toliau, kurį nors bebaimį, kovojusį su valdžia. Išvykęs irgi buvau, bet tik netoli.

O ką pavyko nuveikti Juodaičiuose?

Ten išbuvau trejus metus. Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčiai pasirūpinau įtaisyti vargonus, įvesti šildymą, vandentiekį parapijiečių susirinkimo kambaryje. Beje, bažnyčios statytojas rinko pinigus vargonams pirkti, bet buvo plėšikų sumuštas ir mirė, todėl vargonų nebuvo. Vyskupas prašė pasirūpinti bažnyčios apšiltinimu, jau kai ką buvau nupirkęs, bet paskui man teko išsikelti. Beje, Juodaičiai buvo turbūt vienintelė vieta Lietuvoje, iš kur negalėjai nuvažiuoti į rajono centrą vienu autobusu – Seredžiuje arba Veliuonoje reikėjo persėsti. Į Raseinius ir Kauną iš ten buvo arčiau, negu į Jurbarką.

Iš kokių lėšų tuos darbus darėte?

Iš per rinkliavas surinktų lėšų. Jei kas norėdavo prisidėti per laidotuves, liepdavau paaukoti, kai bus rinkliava, o laidodavau nemokamai. 

Tai kada pirmąkart susidūrėte su tais valdžios atstovais?

Pirmasis susitikimas buvo iškart po to, kai padaviau pareiškimą į Kunigų seminariją. 1956 metais baigęs Jono Biliūno vidurinę mokyklą Anykščiuose, nuvykau į Kauną, o seminarijoje pasakė, kad dvejus metus nieko nepriims, nes keli klierikai turi grįžti iš armijos. Sakė, atvažiuok po dvejų metų ir galėsi laikyti egzaminus. Grįžau į Anykščius, pranešiau apie tai klebonui, sakiau, kad bandysiu kur nors įsidarbinti, o kunigas Vincentas Arlauskas mane perspėjo, kad kai tik apie mane, bandžiusį stoti į seminariją, sužinos komunistų partijos pirmasis sekretorius Lukoševičius, iškart būsiu atleistas iš bet kurio darbo. Šis žmogus labai nekenčia girtaujančių ir tikinčių, taigi visų. Paskui kažkur pamačiau skelbimą, kad paštui reikalingas laiškininkų brigadininkas. Reikia paimti spaudą, laiškus, siuntinius, pinigus pensijoms ir iš geležinkelio stoties atnešti juos į paštą. Dirbau tik du mėnesius. Vieną vakarą pašte buvo kursai, kitą rytą atėjęs pasisveikinau su pašto viršininku, o po kelių minučių tas išėjo iš savo kabineto ir pasakė: „Tu atleistas“. Klausiu, ar susapnavot, ką tik sveikinomės, ir staiga atleidžiat. Tas aiškina, kad aš geras darbuotojas buvau. Liepiu sakyti tiesą, klausiu, ar pirmasis sekretorius paskambino ir įsakė atleisti? „Taip, įsakė tave per 24 valandas atleisti“, – atsakė pašto viršininkas. Tada nuėjęs pas kleboną pasakiau, kad gali mane sveikinti – jo perspėjimas išsipildė, mane atleido. Klausiu, gal man pačiam nueiti pas tą Lukoševičių ir su juo pašnekėti? „Jeigu nori ir sau, ir jam nervus patampyti, gali eiti, bet jis nepasikeis“, – pasakė klebonas. Nuėjau pažiūrėti, kada tas Lukoševičius priima interesantus. Pas sekretorę užsirašiau. Mes vienas kito nepažįstam. Ateinu 11 klasių baigęs jaunuolis paskirtu laiku, jis man padavė ranką, pasisveikino. Kabinete raudonuoja kilimas, foteliai. Jis sėdi vienoje pusėje stalo, aš kitoje. Klausia, kokiu reikalu atėjau. Sakau, norėjau sužinoti, kuo remdamasis įsakėte pašto viršininkui atleisti mane iš darbo. „Kokia pavardė?“ – klausia tas. Sakau – Pesliakas. „Tai kodėl, tarybiniais metais baigęs vidurinę mokyklą ir turėdamas galimybę stoti į bet kokią aukštąją, padavei pareiškimą į seminariją?“ Sakau, kur norėjau, ten ir padaviau. Aš esu visasąjunginės žemės ūkio parodos dalyvis, tokių buvo tik 20 mokinių iš Lietuvos. „Eik po velnių!“ – sušunka jis. O aš pareiškiu, koks jis neišsiauklėjęs man, jaunuoliui, taip šneka. „Tai ko man nervus gadini?“ Sakau, kad dėl nervų reikia kreiptis į gydytoją. „Miliciją pakviesiu!“ Kviesk, sakau, o aš atėjau kai norėjau, ir išeisiu, kai norėsiu. Tas laksto po kabinetą susinervinęs, o aš sėdžiu fotelyje atsilošęs. Kai vėliau su juo klebonas įvairiais reikalais susitikdavo, tai tas vis primindavo apie mane, 11 klasių tebaigusį piemenį, jam, užimančiam aukščiausias pareigas, draskiusį akis…

Tai ką darėte toliau, kai negalėjote įsidarbinti?

Visą tą laiką praleidau namuose. Mūsų šeima buvo didelė, devyni vaikai, žemės neturėjome, o tik mažą sklypelį tarp miesto ir šilelio, vadintą Jurzdiku, nes anksčiau priklausė Bažnyčios jurisdikcijai. Dar mokyklą lankydamas nuo trečios klasės aš neatostogaudavau, o eidavau dirbti. Man sunkiau buvo per atostogas, o ne per mokslo metus. Eidavau dirbti į kepyklą. Kadangi vos pakeldavau pjūklo rankeną, todėl ten skaldžiau malkas, su 5 kg sveriančiu kirviu ir 8 kg kūju kaldamas pleištą skaldydavau metrinius ir pusmetrinius rąstus duonai ir baronkoms kepti. Už kubinio metro suskaldymą ir sukrovimą mokėdavo po 9 rublius. Šitų pinigų tėvai neatimdavo, todėl už juos galėjau nusipirkti drabužių, avalynės, knygų, sąsiuvinių. O kai nepriėmė į seminariją, tai tuos dvejus metus kaldavau vazas, dėžutės siuntiniams siųsti, jas parduodavau paštui, su pjūkleliu pjaustydavau visokius rėmelius (kai kas ir dabar yra Antano Vienuolio-Žukausko muziejuje). Taip ir prabėgo tie dveji metai, kol pakvietė atvykti į seminariją.

Seminarijoje turbūt vėl turėjote su kagėbistais susipažinti?

Kasmet turėjome „užsiregistruoti“. Vis siūlydavo bendradarbiauti. Sakydavo: „Jei mums nedirbsi, būsi užpirdžiuose“. Sugalvojo tokį terminą nuošaliai vietai apibūdinti, kur nėra susisiekimo, mažai žmonių. Ir seminarijos vadovybė, ir klierikai jautėme, kurie susigundė kagėbistams dirbti. Kadangi seminarijos biblioteka buvo atimta ir bene viskas sunaikinta, o aš mėgau knygas, tai kartais nusipirkdavau ne mokslui, o šiaip skaityti ir religinių knygų, jų žmonės atnešdavo prie seminarijos vartų. Parsiveždavau knygų ir į tėviškę. Turbūt rimčiausias išbandymas man buvo tada, kai išgirdęs, kad mirusio kanauninko Prano Dogelio šeimininkė pardavinėja jo knygas, su vienu kurso draugu nuėjome pas ją kelias nusipirkti. Ten buvo ir paties kanauninko rašytų. Buvo įprasta, kad pirmakursiams vyresnieji per įvilktuves padovanoja religinių knygų. Atėjęs klierikų dekanas manęs klausia, ar aš neturiu kokių nors padovanoti. Sakau, turiu kanauninko Dogelio, bet jos dar nė perskaityti nespėjau. Padovanojau ją pirmakursiui. Pasirodo, ten būta keletas antitarybinių sakinių. Pirmakursiai gautas knygas „padovanojo“ kagėbistams. Netrukus tie vidury paskaitos mane išsivežė į savo centrinius rūmus. Ėmė aiškinti, kad aš platinu antitarybinę literatūrą. Sakau, kad kanauninko Dogelio knyga yra religinė. „Ne, ten ir nereliginių dalykų parašyta. Kur ją gavai?“ – paklausė kagėbistas. Sakau, prie seminarijos vartų kažkas atnešė, tai ir nusipirkau. Nesakiau, kur iš tiesų ją gavau ir kad jų pirkti ėjome kartu su kurso draugu. Tada paleido. O aš išsigandau, galvojau, jei jau taip, tai man reiktų parvažiuoti į tėviškę ir sunaikinti kai kurias tikrai antitarybines knygas, pavyzdžiui, Aleksandro Solženicyno. Juk gali daryti kratą, jei ras, nežinia kuo baigsis. Nueinu pas rektorių kunigą Viktorą Butkų ir sakau, kad man labai reikia parvažiuoti į tėviškę. „O kaip tu nuvažiuosi, klierikai iškart pastebės, kad tavęs nėra?“ – klausia rektorius. Sakau, aš turiu susikūręs planą. Užsiregistruosiu pas gydytoją popietiniam laikui, tada ne iš autobusų stoties, o pakeleivingomis automašinomis parvažiuosiu į Anykščius, tada viską sutvarkysiu ir vėl tokiu pačiu būdu grįšiu atgal į Kauną, tada nueisiu pas gydytoją, kuris man išrašys receptą. Rektorius sutiko, aš taip ir padariau. Tėviškėje sudeginęs knygas krosnyje grįžau į Kauną, užėjau pas gydytoją, o grįžus į seminariją niekas nė neįtarė. Rektorius tos paslapties irgi neišdavė. Daugiau rimtesnių susidūrimų su kagėbistais lyg ir nebuvo, bet kai atėjo šventimų metas, Kauno arkivyskupijos valdytojas kanauninkas Juozas Stankevičius išvyko į Vilnių gauti valdžios leidimus mus įšventinti. Vyko rekolekcijos, jas vedė kancleris kanauninkas Steponas Telksnys. Valdytojui kelinta diena negrįžtant kancleris mane pasikvietęs pasakė, kad valdytojas Vilniuje dėl manęs kovoja. Ne tiek dėl manęs, kiek dėl principo iš paskutinio kurso atleisti tik tuos, kurie tik šiais metais ką nors yra padarę, o už praeities klaidas nebausti. Taip ir ar tapau tinkamas šventinti. 1963 m. balandžio 10 d. mane ir dar septyniolika klierikų vyskupas Petras Maželis įšventino kunigais. Kartu su manimi dar gyvi monsinjorai Povilas Miškinis ir Stanislovas Stankevičius bei dar vienas, atsisakęs kunigystės. Aš labai vertinau mūsų dėstytojus, kurie kartais mus komjaunuoliais vadindavo, nes patys buvo baigę mokslus užsienyje, mokėję daug kalbų, įvairius veikalus skaitę užsienio kalbomis. Kai kurie klierikai manęs dėl to nesuprasdavo.

Kur pradėjote kunigystės kelią?

Buvau paskirtas į prasčiausią vietą. Taip vadinome buvusio Kėdainių saugumo viršininko, tada religijos reikalų įgaliotinio Rugienio miestą. Tapau Šv. Jurgio bažnyčios vikaru. Ten klebonavo dekanas kunigas Petras Liubonas, irgi neseniai paskirtas. Atvykau turėdamas valdytojo paskyrimą ir Rugienio pažymėjimą. Nuėjau prisiregistruoti į pasų stalą, užpildžiau blankus, uždėjo antspaudus, bet paskui sako, kad įvyko nesusipratimas – jūs neregistruojamas. Pranešu klebonui, o tas sako: „Aš taip ir maniau, man valdytojas sakė, kad su tavimi bus bėdos“. Rajono valdžia reikalauja rašyti pareiškimą, kad jie leistų prisiregistruoti, parašau taip, kaip prašo, bet vėl sako, kad neregistruos. Trukdo saugumiečiai. Ką daryti? Atimtoje altarijoje gyveno saugumietis, todėl klebonas pasiūlė pirkti kiaulę, ją paskersti ir padarius skerstuves, pasikviesti tą saugumietį pavaišinti. Taip ir padarėme. Aš išgėriau arbatos ir toliau nedalyvavau, bet klebonas man pasakojo, kad sumaišė degtinę su šampanu ir to kokteilio išgėręs tas saugumietis pasidarė labai kalbus. Klebonas jo paklausė, kodėl neregistruoja vikaro, o tas atsakė, jog todėl, kad atsisako jiems dirbti. „Ką jis, piemuo, tik seminariją tebaigęs, gali?“, – paklausė klebonas, bet tas saugumietis atsakė, kad ir tokių turi, o paskui išvardijo kelių kunigų pavardes. Bet vis dėlto tas neblaivus saugumietis pasirašė leidimą man prisiregistruoti. Paskui kurį laiką nesisveikino nei su manimi, nei su klebonu, nes nežinojo, ką prišnekėjęs būdamas neblaivus. Vėliau gavau laišką, jame radau kvietimą ateiti susitikti ant tilto per Nevėžį, nurodė datą ir laiką. Parodžiau jį klebonui, tas liepė neiti, sako, pažiūrėsim, kai jis ateis, nes iš klebonijos lango tiltas gerai matosi. Vaikščiojo kažkoks vyras pirmyn atgal. Nesulaukė manęs. Kartą po Sumos grįžtu į zakristiją. Du krikštatėviai su gal 3-4 metų vaiku laukia krikšto. „Kunigėli, tėvai nenori jo krikštyti, bet mes nenorim, kad vaikas užaugtų koks ateistas, todėl prašom šitą vaiką pakrikštyti“, – sako šie. Atsakiau, kad nekrikštysiu, nes juk neklausiau, ar tėvai nori, ar nenori? Kodėl jūs man tai pasakojat? Nekrikštijau. Paskui klebonas sakė, jog tai buvo spąstai man. Džiaugiausi, kad supratau tokias provokacijas. Dar vėliau klebono prašė, kad mane pakviestų į vykdomąjį, bet jis liepė patiems kviestis. Vis dėlto netrukus klebonas, visai trumpai tepabuvęs, buvo iškeltas į mažą parapiją – Kurklius. Galbūt ir už tai, kad manęs nepaveikė, kad saugumiečių klausyčiau. O tada ėmiau galvoti, kas bus toliau – juk jei atkels klebonauti saugumiečiams dirbantį, imsimės pjautis. Maždaug nujaučiau, kad tokį ir žada atkelti. Nusprendžiau važiuoti į kuriją prašyti, kad ir mane iš Kėdainių iškeltų. Valdytojas paklausė, ko aš atvykęs, žmonės esą manimi patenkinti, o ir klebonas giria. Sakau, jei jau bus naujas klebonas, tai tegul būna ir naujas vikaras, o mane iškelkit. Valdytojas sutiko ir pasiūlė rinktis iš trijų vietų. Pasirinkau Marijampolę, net Rugienio pritarimą gavau. Tačiau tada naujasis Kėdainių Šv. Jurgio parapijos klebonas kunigas Kleopas Jakaitis supyko ir pasistengė, kad į Marijampolę nevažiuočiau, o būčiau paskirtas į ten, kur klebonas prie visų žmonių vikarus apšaukia bjauriausiais žodžiais. Tada susikūriau planą – paprašiau, kad altaristas kunigas Juozapas Pukelis mane traukiniu palydėtų į Radviliškį. Jam nesakiau, kodėl. Beje, šis kunigas parapijiečių buvo labai mylimas, jis vienas išklausydavo daugiau išpažinčių, negu kiti kunigai kartu sudėjus. Taigi atvykome su juo pas kleboną kunigą Jurgį Kuzmicką. Tas ėmė man pasakoti, kokie blogi buvo ankstesnieji klebonai. Sakau, man nepasakok. Nusivedė į kleboniją, ten, girdint mano atsivežtam altaristui kunigui Pukeliui, jam pasakiau, kad jeigu apie mane girdint žmonėms imsi blogai kalbėti, atsisakysiu aukoti Mišias, klausyti išpažinčių, laidoti ir atlikti visas kitas kunigo pareigas. Tai kai tapau Radviliškio vikaru, klebonas apie mane blogai nekalbėjo. Kiti vikarai buvo apšaukiami paeiliui vienas po kito, jie laukė, kol ir man ateis eilė, bet klebonas apie mane nieko blogo nepasakė. Jis turbūt suprato, kad mano pagrasinimas prie liudytojo yra ne šiaip sau. Radviliškyje vikaravau 1966-1967 metais.

O ar Radviliškyje kagėbistai nepersekiojo?

Per trumpai dirbau, turbūt todėl nespėjo. Nevažinėjau į atlaidus kitose parapijose, ten pamokslų nesakiau, tai neužkliuvau.

Kur dirbote paskui?

1967 metais buvau iškeltas į Joniškį. Ten galėjau iš arčiau pažinti Žagarėje tremtyje gyvenusį vyskupą Julijoną Steponavičių. Klebonas kunigas Petras Lažinskas prieš tai per trejus metus turėjo tris vikarus, o aš vienas išbuvau trejus metus. Pas vyskupą dažnai nuvykdavome, bet jo namuose jokiais dalykiniais klausimais, kurie domintų kagėbistus, nešnekėdavome, nes žinojome, jog pasiklausoma. Įvairius reikalus aptardavome vaikščiodami šventoriuje ar po sodelį. Vyskupas man patiko todėl, kad gindavo ne asmenį, o tiesą. Kartą sėdim pas vyskupą, valgom, ir išgirstam skambutį į duris. Pasirodo kunigas, kuris nė nepasisveikinęs vyskupui priekaištauja: „Ar aš tave įgaliojau Vatikane tvarkyti Bažnyčios reikalus?“ Iškart demaskavosi, kas esąs. 

Ar Joniškyje buvo kokių nors provokacijų?

Kartą per mano budėjimo savaitę žiemą, kai klebonijoje nieko nebuvo, vakare išgirdau skambutį į duris. Einu įleisti. Už durų stovi vyriškis garbanotais plaukais, bet be palto. Klausiu, ko jam reikia? Atsako, kad pas ligonį, į Kalnelį, Užupio gatvę ir pasako namo numerį. Teiraujuosi, kodėl taip vėlai, sako, kol paruošė ligonį, surado transportą, užtruko. Lyg ir būtų tiesa. Klausiu, ar jis vairuotojas, atsako, kad ne, klausiu, o kur jis, sako, kad stovi prie laiptų. Sakau, atvažiuokit čia, prie durų. Tas klausia, kodėl? Sakau šiuo atveju čia, prie durų. Taip ir neatvažiavo. Vadinasi, nebuvo jokio ligonio, norėjo mane paimti, kur nors nuvežti ir užmušti. Jam sumaišiau planą, kai pasakiau šiuo atveju. Suprato, kad demaskavau. Yra atėjęs būrys čigonų su vaiku, esą nori jį pakrikštyti. Sakau, kad jis turbūt jau daug kartų krikštytas. Ne, ne kunigėli. Matau, kad jų tikslas įeiti į kleboniją ir apiplėšti. Bet jiems nepasisekė manęs apgauti.

O kur buvote iškeltas iš Joniškio?

1970 metų pradžioje paskyrė į Kauną, Kristaus Prisikėlimo bažnyčią. Turėjau paskyrimą ir visus dokumentus. Bet pagalvojau, kad jei man dirbant rajonuose kagėbistai nedavė ramybės, tai kaip turėsiu su jais kovoti atsidūręs Kaune. Pasakiau kancleriui, kad atsisakau Kauno, tas šią žinią perdavė kitiems kunigams, išgirdau jų nustebimą, kad tokio kvailio dar nematę. Valdytojui išsakiau savo motyvus, tas nesupyko, o pasakė, kad paaukštinimo atsisakyti galima. Tada išgirdome, kad visai prie uždarymo Skarulių parapija, nes ant bažnyčios durų kabo dvi spynos, viena – Bažnyčios, kita – rajono valdžios. Nei vieni, nei kiti negali įeiti. Klebonijoje gyvena buvęs klebonas kunigas Antanas Jokūbauskas, iš kurio atimtas pažymėjimas, taigi jis pareigų atlikti negali. Nuvažiavau ten kartu su vyskupu Krikščiūnu ir Jonavos dekanu. Prisistatę valdžiai pagaliau galėjome atrakinti tas abi spynas. Bet ankstesnio klebono parapijos ataskaitoje užrašyta, kad per mėnesį surinktos 84 kapeikos rinkliavos… Klebonijos krosnis užplombuota, pilna tarakonų. Reikėjo atsikratyti jų, pasistatyti kaminą, koklinę krosnį, naudojome šamotines plytas. Pamažu didėjo bažnyčią lankančiųjų skaičius, augo ir pajamos. Bet Skaruliuose trumpai teklebonavau, mažiau negu metus, o paskui iškėlė į Juodaičius. Vyskupui sakiau, kad gal per anksti vėl iškeliate, bet jis prašė pasiaukoti dėl kunigo Aleksandravičiaus, nes jis daug vyresnis ir jam tokioje vietoje, kur autobusų mažai tebūna, žiemą užpusto, yra per sunku, o Skaruliuose bus geriau. Taigi turime apsikeisti.

Apie Juodaičius jau pasakojote. O kaip sekėsi Viduklėje?

Čia irgi apie metus tebuvau. Turėjau daug ligų, todėl kaip altaristas ne kažin koks pagalbininkas buvau. Kartą klebonas kunigas Krizantas Juknevičius paprašė į kuriją nuvežti stipendijas ir pasakyti, kad Viduklei reikia pastiprinimo. Kancleris jas priėmė ir paklausė, kaip sekasi Viduklėje? Sakiau, kad aš, kaip altaristas, ką noriu, kiek pajėgiu, tiek dirbu, bet klebonas prašęs perduoti, kad trūksta jėgų. „Tai Kurmauską paskirsim“. Grįžęs pasakiau klebonui, kad pastiprinimui atkels kunigą Stanislovą Kurmauską. „Čia tavo fantazija“, – netiki klebonas. Netrukus jis pats vyko ir į Vilnių, ir į Kauną Kurmausko atsikratyti, nes žinojo, kad jis turi daug ydų, bėdų su alkoholiu, yra kleptomanas. Bet atsikratyti nepavyko, o aš jo nemačiau, nes tuoj, 1973-iųjų rugpjūtyje, buvau paskirtas į Panoterius.

Ką čia radote?

Pastatą be jokių religinių ženklų, kuriame buvo įsikūrusį koplyčia ir klebonija. Anksčiau buvusi špitolė, o kai per karą sudegė bažnyčia ir laikinieji maldos namai, žmonės meldėsi čia. Trečdalyje pastato gyveno klebonas, kita dalis buvo koplyčia. Pirmiausiai įsivedžiau centrinį šildymą. Tuoj prisistatė valdžios atstovai ir priekaištavo, kad esą darbus atlikau be jų žinios. Išsikvietė į Jonavą, o ten vykdomajame ir saugumietis iškviestas. Kadangi visi dokumentai buvo tvarkingi, tas liepė smulkiai surašyti, kur medžiagos pirktos, kiek už jas mokėta, kas jas pakrovė, kas atvežė, kas iškrovė? Atsakiau jam, kad aš į tuos klausimus atsakiau žodžiu, o jei norite gauti atsakymus raštu, tai oficialiu raštu su išleidžiamuoju numeriu, parašu ir antspaudu ir paklauskite, o aš atsakysiu. Iki šiol tokio rašto nesulaukiau…

Tai kagėbistus mėgote paerzinti? 

Ypač per šventes, Velykas ar Kalėdas, visada turėjau nuojautą juos atpažinti ir pamatydavau atėjusius į bažnyčią šnipinėti. Visada juos paminėdavau pamoksle. Kartą einu per bažnyčią rinkdamas rinkliavą, žmonės man vis sako: „Klebone, šnipai stovi prie durų“. Sakau, matau. Einu į klausyklą, žmonės vėl man tą patį. Tada per pamokslą sakiau, kad žmonės manęs klausė, kaip žiūrėti į tuos šnipus, kurie stovi prie durų ir šventės nuotaiką gadina. Liepiu žiūrėti kaip į nelaimingus žmones, nes jūs patys atėjote, o jie kitų atsiųsti. Labai niršdavo, kai juos išaiškindavome. Po to, kai Marijampolėje vyko arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimo palaimintuoju iškilmės, o Vilniuje – kunigų Sigito Tamkevičiaus ir Alfonso Svarinsko teismas, supratau, kad jau kitą sekmadienį Lietuvos bažnyčiose sulauksime šnipų, norinčių sužinoti ir patikrinti, kaip komentuojami šie įvykiai. Pasakiau apie tai ir kitiems kunigams, perspėdamas saugotis, kalbėti protingai. Kitą sekmadienį tų šnipų savo koplyčioje nematau, dairausi tai šen, tai ten, o jų vis nėra. Tada atidariau koplyčios duris ir pamačiau už jų stovinčius. Sakau, nešalkit, kviečiu užeiti. Tie sako: „O mums ir čia gerai“. Tai, sakau, būkit, ir per duris klausykit, o paskui uždarau duris. Dar kitas jiems trukdantis būdas buvo viešumas. Kai dirbau Juodaičiuose, tuometinis Skirsnemunės klebonas tremtinys kunigas Vladas Požėla pasiskundė, kad valdžia giriasi, jog Bažnyčiai mokesčių nėra, esą kunigai sau visas pajamas nori pasilikti, o iš tiesų mokesčius reikia mokėti ir klebonui beveik nieko nelieka. Apie tai jau pasakojau. Bet kunigui Požėlai patariau iš finansų skyriaus gautą raštą su paskelbta mokesčių suma, parašais ir antspaudais pakabinti užrakinamoje bažnyčios skelbimų lentoje. Praeidami parapijiečiai pamatys ir perskaitys, kaip iš tiesų yra. Minėjau ir kitus atvejus, kai saugumiečiai nenorėdavo įsakinėti raštu, o tik labai norėdavo parašo. 

Jums teko laimė pažinti kunigą tremtinį Vladą Požėlą. Turbūt ir jam grįžus iš Sibiro saugumiečiai nedavė ramybės? 

Skundėsi, kad jį, grįžusį iš Sibiro, saugumiečiai nuolat kalbina bendradarbiauti. Jo šeimininkė laikė karvę. Kartą pas kunigą atėjo naujas pašto viršininkas ir ėmė guostis, kad esą jam gimė vaikas, norėtų gauti litrą tikro pieno, nes parduotuvėje tebūna sumaišytas. Gerai, kunigas sutiko litrą pieno kasdien duoti. Atėjus vasarai tasai pašto viršininkas pradėjo aiškinti, kad neturi šaldytuvo, pienas greitai sugyžta, todėl norėtų po puslitrį pieno dukart per dieną. Klebonas sutiko ir su šiuo variantu. Vis dėlto vėliau tas žmogus atsisakė bendradarbiauti su saugumu ir sekti kleboną, jam paaiškino, kad pienas yra saugumiečių išsigalvotas būdas kunigą sekti. Pašto viršininkas sakė, kad jo brolis buvo partizanas, todėl saugumiečiai jam grasino arba dirbti jiems, arba ištrems į Sibirą. Jis pasirinko dirbti, bet žinių duoti kuo mažiau.

Panoteriuose dirbote gana ilgai, taigi saugumiečiai turėjo laiko Jus persekioti. Kokį atvejį labiausiai išskirtumėte? 

Vieną kartą dirbant Panoteriuose įvyko labai rimtas atvejis, kuris vos nesibaigė mano mirtimi. 1988 metų pradžioje kažkas paskambino ir pasakė, kad mane nori pamatyti Vilniaus Žvėryno parapijos altaristas kunigas Juozapas Juodagalvis. Esą jis jau prie mirties. Nors nebuvome draugai, pagalvojau, kad jei jau prašo, turiu aplankyti. Vakare skambinu mane dažnai į įvairias vietas, o ir į Žagarę pas vyskupą Julijoną Steponavičių vežiodavusiam taksistui ir klausiu, ar jis rytoj dirbs? Atsakė, kad dirbs linijoje. Klausiu, ar galės nuvežti į Vilnių? Sakė, galės. Tai buvo sentikis Semionas, gaila, pavardės neprisimenu. Jis kur nors mane nuvežęs niekada neidavo kartu pietauti, nusipirkdavo batoną, pieno butelį ir pavalgydavo automobilyje. Taip jam ramiau, niekas negali paprašyti atsakinėti į kieno nors klausimus, kur kunigas buvo, ką šnekėjo… Kitą rytą jis su taksi atvyko, sėdau į jo vairuojamą automobilį ir nuvažiavome į Vilnių. Aplankiau kunigą Juodagalvį, o Žvėryno klebonas kunigas Stasys Lidys, su kuriuo kartu studijavome seminarijoje, pakvietė pietų. Atsakiau, kad mano taksistas skuba vykti namo, todėl atsisakiau. Aš taip ir likau nevalgęs, o Semionas jau pietavo suvalgęs batoną užsigerdamas pienu. Grįžtant į Panoterius pasidarė bloga ir jam, ir man. Bet parvažiavom. Vakarop man vis blogyn ir blogyn. O apie vidurnaktį jau visai blogai. Galvoju, kuriam čia kunigui skambinti, kad suteiktų Ligonių sakramentą. Juk naktis, kas tokiu laiku galėtų atvažiuoti. Bet Veprių klebonas kunigas Vaclovas Ramanauskas (vėliau nužudytas) turėjo šalia gyvenusį sūnėną, tai paskambinau jam ir prašiau atvežti jo dėdę, kad man suteiktų Ligonių sakramentą. Tas sako, gerai, ryte atveš. Ne ryte, – sakau jam, – aš ryto galiu nesulaukti. „Ar jums, kunige, taip blogai?“ – klausia tas. Atsakiau, kad labai blogai. „Gerai, tada keliuosi ir atvešiu dėdę kunigą“, – pasakė Veprių klebono sūnėnas. O aš tuoj pat paskambinau savo gydytojai, ambulatorijos vedėjai į Jonavą. Ta sakė tuoj keliasi ir atlėks su greitąja. Tuoj atvyko kunigas Vaclovas Ramanauskas, o netrukus ir greitoji. Gydytoja Janina Chasanova pamatavo spaudimą. O tas – 200:70:130! Ėmė leisti vaistus, greitoji išvyko, bet gydytoja pasiliko budėti, vis matavo spaudimą, leido vaistus. O taksistas Semionas manė, kad jam su skrandžiu blogai. Išgėrė tabletę, nepadėjo, ėjo pasiimti kitos ir nugriuvęs mirė. Ryte man paskambino Semiono dukra ir pranešė, kad jos tėtė mirė. Paskui apie tai man pranešė Semiono žmona, atvyko pasakyti ir jo bendradarbiai taksistai. Gydytoja prie manęs budėjo penkias valandas. Jei ne ji, tikrai ryto nebūčiau sulaukęs. Aš kurį laiką gulėjau, kai žmonės manęs atėjo aplankyti ir atnešė gvazdikų, šeimininkei liepiau juos išmesti, nes pagalvojau, kad ir tie gali būti apipurkšti kokiais uždelsto veikimo nuodais. Vėliau gydytoja man pasakojo, kad į greitąją skambino saugumiečiai ir klausė, ar naktį buvo iškvietimas į Panoterius? Kai pasakė, kad buvo, tie paklausė, koks spaudimas. Pasakė jiems iš registracijos knygos. Nepatikėjo, atsiuntė žmogų patikrinti ir savo akimis pažiūrėti. Rado, kaip sakyta. Gydytoja sakė, kad direktoriaus žmonai dažnai kviečia greitąją, nes jos spaudimas būna aukštas, bet saugumiečiai niekada apie tai nesiteiravę, o iškvietimu pas kunigą taip įžūliai domisi, vadinasi visa tai susiję su jais. Vėliau apie tai papasakojau kunigams, tai vienas jų, Juozapas Vosylius, sakė išsiaiškinsiąs, kas prieš mus su taksistu buvo panaudota. Vėliau man pasakė, kad tai  buvo medžiaga, sukelianti insultą arba infarktą. Tada, kai aš paskambinau Semionui, kagėbistai mūsų pokalbio klausėsi, o išgirdę, kad rytoj važiuosim į Vilnių, rado būdą prieiti prie taksistų garaže stovėjusio jo automobilio ir į jį tos medžiagos prileido. Taip kitą dieną ji mus abu paveikė. Po kurio laiko gydytoja Janina Chasanova žuvo. Nežinau, ar tai nebuvo saugumiečių kerštas jai už tai, kad išgelbėjo mano gyvybę. Beje, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, man paskambino jau atkurtos Lietuvos saugumietis ir paprašė kada nors užsukti. Kartą užėjau, o tie klausia, ar žinau, kodėl kvietė? Sakau, nežinau, turbūt pasakysit. Pasakojo, kaip dokumentuose radę ir stebėjęsi, kad mane, tokioje nedidelėje kaimo parapijoje, sovietų okupacijos metais sekė net keturi apmokami sekliai. Prašė padėti juos išsiaiškinti. Yra tik slapyvardžiai: Nemunas, Juozas, Žemaitis ir Aušra. Tada jų paklausiau, o kiek seklių turėjo Jonavos klebonas, kuris neturėdamas teisės iš Sibiro grįžti vis dėlto į Lietuvą sugrįžo? Sako, nė vieno! Tai gal jis kartais apie mane saugumiečiams pranešdavo? Aš jo vis klausdavau, ar dar tau Jonavoje mažai pajamų, kad ir ten įsidarbinai? Tuoj pat nurausdavo. Juk tada keturi kunigai – Antanas Bitvinskas, Izidorius Butkus, Vincas Algirdas Pranckietis, Antanas Mitrikas – grįžo iš Sibiro. Pirmieji trys užėmė postus, kas po užsienį važinėjo, kas laipsnius gavo, o ketvirtajam Lietuvoje neleista būti kunigu, turėjo gyventi Baltarusijoje, Latvijoje, teko net sargu dirbti, buvo nuolat luošinamas ir žeminamas, Mišias galėjo aukoti tik savo namelyje. Ar ne todėl, kad atsisakė bendradarbiauti su saugumiečiais? Vieną seklį vis dėlto aš žinojau, nes jis pats man prisipažino. Tai felčeris, sakėsi nustebęs, kokį čia kleboną atkėlę, kad apie jį reikia pranešinėti. Aš labiausiai jaučiu kaltę Semiono šeimai, juk tik dėl manęs jis nekaltai žuvo. Jo šeimai turėtų būti kokia nors kompensacija. Beje, nepavykus pučui Maskvoje, sužinojau, kad Jonavos rajone tarp kitų buvo planuota sunaikinti ir mane.

Po to, ką pasakėte, kyla klausimas, jei Jūsų nužudyti nepavyko, tai ar negali būti, kad kai kuriuos kitus kunigus pavyko? Juk, ko gero, buvo tokių staigių ir paslaptingų kunigų mirčių ne tik sovietų valdžios metais, bet jau ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę?

Be abejo, visai gali būti. Juk niekas dėl tokių atvejų nesiaiškino, įprasta, kad kunigui mirus skrodimas nedaromas. 

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ radau kelis pareiškimus, kuriuose yra ir jūsų parašas. Gal pats tuos parašus rinkdavote?

Kaimyninėje Deltuvos parapijoje klebonavo lagerininkas kunigas Eduardas Simaška. Kartą jis manęs paprašė jo pavežioti pas kunigus kaimynus, kad tie pasirašytų ant visai nekalto nepolitinio pareiškimo dėl ištremtų vyskupų ir klierikų skaičiaus padidinimo seminarijoje. Važiuojame, o kunigas Simaška man sako, kad į dvi vietas, kur dirba lagerininkai kunigai jėzuitai Gerardas Dunda ir Stanislovas Gruodis nevažiuosim, nes tuoj pasibaigtų mūsų parašų rinkimas. Atvykome į Ukmergę, o vienas jų, kunigas Dunda, yra čia. Mes laiko neturime, dar reikia daug kur nuvykti, ką daryti? Kunigas Simaška su kunigu Dunda sveikinasi, abu lagerininkai, Simaška Dundos klausia, ar jis pasirašys šitą raštą? Tas pasirašė ir stovi kaip stabo ištiktas. Paskui klausia kunigo Simaškos, ar galės pasakyti, kas tą raštą atvežė? „Sakyk, kad Simaška!“, – pasakė kunigas Eduardas, bet jį juk aš atvežiau. Paskui užsukom ir pas kunigą Gruodį, ir tas pasirašė. Man daugiau parašų rinkti neteko, bet esu pasirašęs ant kelių pareiškimų.

Užsiminėte, kad žinojote, kuris kunigas dirba saugumiečiams. O ar visada buvote tuo įsitikinę?

Tai kad jie patys kvailai išsiduodavo. Štai kartą poilsiavau Palangoje, kvaileliu apsimetęs vaikščiojau su vienu Telšių vyskupijos aukštas pareigas einančiu kunigu, sakau jam, kad girdėjau kalbant, jog kai kurie kunigai yra užverbuoti, nesuprantu, kokias žinias jie gali teikti, juk bobutės, griekus sakydamos, prieš valdžią nieko nepasako, nejaugi tas saugumiečiams įdomu? „Ne, sako, ne iš bobučių žinių reikia, o iš kunigų. Juk gal atsitiko koks nors svarbus įvykis, reikia perduoti, kaip jie tai komentuoja ir to užtenka“, – pasakė man Telšių vyskupijos kunigas ir išsidavė. O po manęs dirbęs Kėdainių parapijos vikaras kunigas Antanas Jokūbauskas panoro patikrinti, ar jo klebonas bendradarbiauja su saugumiečiais. Jis pats parašė nekaltą, visai nepolitinį raštą ir prašė jį klebono pasirašyti. Jei išaiškės, tai tik per jį, nes kunigas nė neketino to rašto platinti ar duoti dar kam nors pasirašyti. Klebonas paskaitė, sakė, kad geras raštas, bet jis jo negalįs pasirašyti. Vikaras paprašė, kad jei jau nepasirašo, tai tegul tik niekam nepasako, nes esą jis nori surinkti kitų kunigų parašų. Kur tau. Kunigas Jokūbauskas tą raštą sudegino, nes neturėjo tikslo parašus rinkti, o tik įsitikinti, ar klebonas tikrai bendradarbiauja su saugumiečiais. O tie iš vyskupo Matulaičio-Labuko jau reikalauja, kad jis kunigą Jokūbauską suspenduotų ir išsiųstų iš Kėdainių. Taip kunigas Jokūbauskas demaskavo kleboną. Arba prisimenu atvejį, kai kaimyninėje parapijoje vyskupas turėjo teikti Sutvirtinimo sakramentą, o dekanas Pranckietis, nors buvo labai prašomas savo giminaičio kunigo Liubono, nedalyvavo, nes jam esą buvo svarbiau vykti į taikos konferenciją. Girdėjau ir apie kitą atvejį Panevėžio vyskupijoje. Vienas kunigas turėjo motociklą. Užsukęs pas jam įtarimą kėlusį kitą kunigą jis sugalvojo patikrinti ir tam pasakė, kad į savo parapiją turįs važiuoti per mišką. Atseit kartą važiuoja vakare, o ten stovi parapijietė, graži mergina, jie abu vienas kitą pažįsta. Tai jis paėmė ją ir parvežė. Bet tai esą paslaptis, tik jam apie tai pasakęs. Po kelių dienų pas tą motociklą turintį kunigą atvyko saugumiečiai ir ima priekaištauti, kodėl jiems nepadeda kovoti su nusikaltimais. „Kaip tai nepadedu, juk parapijiečiams aiškinu, kad negalima vogti, meluoti, primenu apie Dievo įsakymus“, – sako kunigas. „Čia nesiskaito, reikia konkrečiai“, – priekaištauja tie. Kunigas atsakė, kad konkrečiau nebūna. O saugumiečiai iškart pareiškė, kad aprašys, kaip jis merginą motociklu vežęs… „Gerai, gerai, daugiau parinkite ir aprašykite, žinau, kas jums tą išgalvotą istoriją perdavė“, – apie šį demaskavimą man pasakojo kunigas Bronius Šlapelis. Vėliau tas saugumiečiams dirbęs kunigas per spaudą pranešė, kad toliau atsisako bendradarbiauti. Būdavo atvejų, kai patys saugumiečiai bendradarbiaujančius kunigus išduodavo, kai juos pasikviesdavo atskirai ir jiems suteikdavo kokių nors lengvatų, kurių kiti, nebendradarbiavusieji, negaudavo. Taip demaskuodavo tuos, kuriuos dar tik įtardavome.

Tai nejaugi su saugumiečiais bendradarbiavę kunigai nesuvokė, kad aplink visi valdžiai netarnaujantys kunigai suprato, kam jie dirba?

Jie visus nedirbusius saugumiečiams laikė kvailiais ir manė, kad tik jie gudrūs. O juk buvo atvirkščiai. Kai būdavo didesnis kunigų susibūrimas, tokie kartais pasirodydavo geri – imdavosi iniciatyvos vieni patys kalbėti, kad nereiktų klausytis ir išdavinėti tų, kurie saugumiečiams nedirba.

Bet turbūt ir parapijiečiams dėl tokių kunigų kildavo klausimų?

Žinoma. Klausdavo, kodėl jiems ar kitiems kunigams į užsienį išvykti negalima, o štai tas ar anas kunigas vienas į užsienį važiavo? Tada siūlydavau jų pačių paklausti.

O ar nesate kada nors išgirdęs kurio nors kunigo, bendradarbiavusio su saugumiečiais atsiprašymą: „Dovanok, kunige, ir aš šį bei tą apie tave pasakiau“?

Niekada nei vienas nėra to sakęs. 

Ar galima ir kiek galima pateisinti kunigų bendradarbiavimą su kagėbistais?

Pateisinu tik tuos, kurie buvo užverbuoti lageriuose, bijodami mirti badu ar ištverti kankinimus. Bet jokiu būdu nepateisinu ir smerkiu tuos, kurie užverbuoti dėl geresnės vietos, skanesnio kąsnio. 

Bet juk buvo ir tokių, kurie bendradarbiavo, kartu stengdamiesi dėl Bažnyčios. Pats minėjote arkivyskupijos valdytoją kanauninką Juozą Stankevičių ir rektorių kunigą Viktorą Butkų, kurie Jums padėjo?

Taip, šalia blogio buvo ir gėrio. Skaičiau kanauninko Stankevičiaus prisiminimus ir supratau, kaip jam buvo sunku laviruoti. Jis pats įspėdavo, kurių kunigų saugotis. O rektorius Butkus tikrai stengėsi, kad iš seminarijos būtų pašalinti netinkami, kuriems čia ne vieta, jis kovojo dėl tų, kuriuos persekiojo saugumiečiai, nes iš tokių tikėjosi būsiant gerais kunigais.

Dabartinė valdžia, kurioje, matyt, yra nemažai su kagėbistais bendradarbiavusių asmenų ar jų vaikų, vis atidėlioja tokių paskelbimą, laukdama, kol jų anūkai išmirs. Kaip manote, o ar tokių kunigų pavardes kada nors nereiktų paskelbti?

Geriau jų neskelbti. Tas nieko gero Bažnyčiai neduos, tai būtų didelė dėmė, nes tokių skaičius gali pasirodyti įspūdingai ilgas ir netikėtas.

Ar nebūtų ką rašyti į šių laikų „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“?

Palyginus su anais laikais dabar skirtingos sąlygos. Tada vyskupai mažai ką galėjo, daug ką sprendė religijos reikalų įgaliotinis, komunistų partija bei saugumiečiai. Dabar vyskupai jau patys daug gali. Pogrindžio leidinys ir pasikeitus laikams turėtų apie ką rašyti: apie pradingusias parapijas, užmirštas bažnyčias, nestatomoms bažnyčioms renkamus pinigus, kunigus komersantus, kunigų vaikus… O ar tokie paviešinti atvejai žmones patrauktų, ar atstumtų nuo Bažnyčios? Žinoma, kad atstumtų. Tokiam leidiniui rašančius asmenis dabar, esant modernioms technologijoms, tikrai būtų lengviau išaiškinti.

Jus prisimename kaip aktyvų „XXI amžiaus“ platintoją. Kokiu būdu jis pasiekdavo panoteriškius?

Sugalvojau kalėdodamas užprenumeruoti jį kiekvienai geresnei tikinčiai šeimai. Bet kad būtų pigiau ir patogiau, paprašiau, kad visą iš redakcijos gaunamą kiekį išnešiotų trys laiškininkės. Joms ir jų viršininkei irgi liepdavau pasilikti po egzempliorių. 

Per beveik 60 kunigystės metų tikrai nemažai esate nuveikęs: pastatėte Panoterių bažnyčią, parapijiečiams daug dovanų palikote, pasirūpinote perleisti keletą knygų… 

Panoterių bažnyčia, pašventinta 1994 m. rugpjūčio 28-ąją, yra mano didžiausias ir labiausiai matomas darbo šioje parapijoje rezultatas. Jai pastatyti paaukojau ne tik savo pastangas, rūpestį, bet ir iš tėvų paveldėtas bei asmenines lėšas. Esu daug savo daiktų pardavęs, o gautus pinigus skyriau bažnyčiai statyti. Plytos ir skarda pirkti už mano pinigus.

Dėl dovanų, tai turbūt tai atėję iš vaikystės, kadangi augau devynių vaikų – keturių brolių ir penkių seserų – šeimoje (beje, trys broliai ir sesuo esam gyvi), todėl žinojau, ką tai reiškia. Aplink buvo dar gal keturios šeimos su 8-9 vaikais. Neturėdamas nė keturių metų turėjau supti dvi jaunesnes seseris, gegužinukes Valentiną ir Albiną, todėl norėdamas tą darbą pasilengvinti, nuėjau pas kaimynus pažiūrėti, kaip padaryti lopšiai jų vaikams. Prisimenu, kad tėtė padarė kažką panašaus, bet aš panorau jame pasisupti ir lopšį laikanti virvė nutrūko… Dar prisimenu, kad kai buvau mažas, kalėdodavę kunigai niekada nepalikdavo dovanų. Labai norėjau žmonėms palikti kitokį įspūdį apie kunigą – kad jis ne tik ima, bet ir duoda. Todėl Panoterių parapijoje turbūt visų mano aplankytų parapijiečių namuose rasite ką nors mano padovanota: didelį iš Romos parvežtą paveikslą, rožinį, „Šventąjį Raštą“, maldaknygę, religinės ir grožinės literatūros knygų, albumų apie Šiluvą, kai kur palikdavau pinigų, kad vaikams padarytų šventę ir už juos nupirktų saldumynų. Esu parėmęs ne vieną bėdoje atsidūrusį parapijietį. Išvykdamas iš Panoterių siūliau jiems pasirinkti sau tinkamų dalykų. Tuo daug kas stebėdavosi, sakydavo, kad aš išprotėjęs, jei visiems dovanas dalinu, o gal kokį lobį radau? Romoje pirkau 200 paveikslų, kiekvienai aplankomai šeimai. Jie daug svėrė, o ir kainavo nemažai. Ir iš kitų aplankytų pasaulio vietų dovanų parveždavau. Kai pasirūpinau paauksuoti liturginius indus, kai kurie kunigai stebėjosi, ar Panoterių bažnyčiai to reikėjo, tai esą ne Katedra. Tada aš paklausiau, ar Katedros Dievas toks pat, kaip Panoteriuose? Visada žinojau, kad geram tikslui atiduoti pinigai sugrįžta iš anksto nežinomu būdu. Tuo įsitikinau dar jaunystėje, klebonaudamas Juodaičiuose, kai iš vienos senukų Garšvų šeimos gavau dovanų auksinį laikrodį. Nuo tada rūpinausi, kad ir mano kaimynai paauksuotus liturginius indus naudotų. Beje, gyvendamas čia, Marijampolėje, kartą iš praktikantės mergaitės išgirdau klausimą, kodėl aš esu kitoks, negu kiti kunigai: visada sveikinuosi, laisvai su ja kalbuosi, ką nors dovanoju, pasveikinu su šventėmis. Turbūt kiti kunigai to nedaro.     

Kodėl visąlaik tebuvote kaimo parapijos klebonu? 

Tuometinis arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, pašventinęs naująją Panoterių bažnyčią, siūlė man keltis į bet kurią parapiją, bet aš atsisakiau, sakydamas, kad ir be manęs yra laukiančių geresnės vietos.

Kadangi kalbamės prieš Šv. Velykas, tai norėčiau paklausti, kokias jas prisimenate savo vaikystėje?

Kadangi buvome didelė šeima, tai labiausiai šventėme tik Kalėdas ir Velykas. Bet vis tiek jos būdavo palyginti skurdžios. Mama kas mėnesį atsidėdavo pinigų šioms šventėms, o joms artėjant už sutaupytas lėšas nusipirkdavo kibirą pieno, kiaušinių, bandelių, dar kažko ir iš tų produktų ką nors skanaus paruošdavo. Švęsdavome tradiciškai, viskuo dalindavomės.

O kai tapote kunigu, ar turėdavote galimybę švęsti kartu su artimaisiais?

Tik tada, kai tėvai šventė santuokos 50-metį, trumpam išvykau iš savo parapijos jų palaiminti. Man visą laiką buvo svarbiau parapijos, kurioje dirbau, o ne asmeniniai reikalai. Kartais giminės prašydavo pakrikštyti, sutuokti, bet aš iš parapijos nenorėdavau išvykti. 

Dėkoju Jums, kunige, už atvirą pokalbį. Linkiu gražių švenčių ir rūpestingos čia dirbančių darbuotojų globos. Dar pasidžiaukite gyvenimu!

 

Kalbėjosi Romas Bacevičius