Kaime gyvenanti moteris savo dainas ir giesmes skelbia „YouTube“ kanale (1)

Talpūnų kaime, Kaišiadorių rajone, netoli Žaslių miestelio gyvenančią Almutę Laučiūnienę muzika kasdien lydi nuo vaikystės. Jos tėvelis Kazimieras buvo didelis mėgėjas dainuoti, Alma buvo įrašiusi jo dainų į magnetofoną, bet tas sugedo, visos dainos dingo… 

Dabar brandaus amžiaus moteris stengiasi įdainuoti visas žinomas dainas ir sudėti „YouTube“ kanale bei savo FB paskyroje, kur jau sukėlė daugiau kaip pusketvirto tūkstančio dainų ir giesmių. Tarp jų įkeltos ir kelios kantičkinės giesmės, kurios sulaukė didelio susidomėjimo.

Aktyvi senolė turi daugiau  kaip 2000 prenumeratorių „YouTube“ kanale, neliko nepastebėta ir žiniasklaidos – ją rodė ir LRT gyvenimo būdo laidoje „Mano pasas meluoja“. 

Įrašė kaimo dainininkes 

Bet pradėkime nuo pradžių. Apie muzikalią Almutės Laučiūnienės, tada dar Pupalaigytės, šeimą jau minėjome. Būdama maždaug keturiasdešimties ji dirbo Gilučių kaime, siuvykloje, kur triūsė daug moterų, o Almai vis rūpėdavo užvesti dainą. 

„Visur, kur nuvykusi, kur pradėjusi dirbti, pirmiausia ištyrinėdavau, kurie žmonės dainuoja, o kurie – ne. Nes ten, kur dainuojama, ir būti įdomiau, ir lengviau dirbti. Rūpėjo, kad dirbtume su daina. Susidarė entuziasčių dainuoti moterų būrelis. Kultūros namų direktorė sukvietė daugiau dainingų moterų ir subūrė etnografinį ansamblį, vėliau „Obelėle“ pavadintą“, – pasakojo A. Laučiūnienė. 
Ji sakė labai mėgusi su vyresniais žmonėmis pasikalbėti. Ypač apie dainas ir dainavimą. Tada, dar keturiasdešimtmetė-penkiasdešimtmetė, labai mėgo pasikalbėti su šviesaus atminimo dainingąja talpūniške Veronika Kazlauskiene, kuri jau tada buvo devintą dešimtmetį pradėjusi. Visad paklausdavo, gal kokių nors dar dainų atsiminė, ir įsirašydavo į magnetofoną.

„Kai susirinkdavom, moterys dažnai paklausdavo, ar žinau tokią ir tokią dainą. Turėjau ir tebeturiu 15 dainų sąsiuvinių, kuriuose buvau liaudies ir estradines dainas susirašiusi nuo pat mokyklinių metų. Atsiversdavau, ir žinojau. Nepasitaikė, kad užklaustų nežinomos“, – prisiminė ponia Alma.

Dainos sudėtos „YouTube“ https://www.youtube.com/@almutelauciuniene2842

Daug talpūniškės Almos Laučiūnienės užrašytų dainų yra etnografinio ansamblio „Obelėlė“, kuriame ji ilgai dainavo, repertuare. Kaip minėta, šių dainų galima pasiklausyti ir „YouTube“, jos FB paskyroje. Beje,  šiemet jų ten gerokai padaugėjo. 

„Vaikaičiai pamokino, kaip dainas įrašyti ir įkelti į „YouTube“ – ir darau. Kai įkėliau pirmąsias, sulaukiau gerų žodžių, palaikymo, tai paskatino atkakliau darbuotis. Pati iš dėžučių pasidariau įrašų studiją. Tenka skubėti. Kol Dievas palaiko mano gyvenimą, nenoriu nusiraminti. Savo sukurtas dainas jau beveik visas įkėliau. Į senatvę pasidariau ir muzikos kūrėja – jei randu mielas eiles, savaime melodija ateina. Jau daugiau kaip šimtą savo dainų įkėliau. Ir šio krašto liaudies dainas įkelti norėčiau – vis pasivartau savo dainų sąsiuvinius, prisimenu, kiek jų dainuota. Tik ar pakaks laiko visas sąsiuvinių dainas įdainuoti“, – kalbėjo A. Laučiūnienė, jau patyrusi ne vieną sudėtingą operaciją ir labiausiai nerimaujanti dėl to, kad tik sveikata leistų dar jai groti.
Kiek dainų moteris įdainuoja ir įkelia per dieną? Sakė, kad pirmąsias įkelti buvo sunkiau, o dabar, kai pramoko, pasitaiko, kad ir po dešimt įdainuoja ir įkelia. Nes vienai sėdėti ir galvoti, kur skauda, nesinori. Kas kita galvoti apie dainas, bandyti jas įrašyti. Toks darbas teikia ir džiaugsmo, ir sveikatą palaiko.

Kantičkinės giesmės

Pernai Žaslių Šv. Jurgio bažnyčios choras, kuriame gieda ir A. Laučiūnienė, buvo nuvažiavę į Beižionių Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčią, ten kantičkinę giesmę pagiedojo Juozas Sindaras. Tada A. Laučiūnienė prisiminė mokanti ne vieną kantičkinę giesmę – dar vaikas dažnai eidavo su močiute į bažnyčią, močiutė giedodavo daug kantičkinių giesmių. Iš tų kantičkų knygelės Almutė, dar ikimokyklinukė, ir skaityti pramoko… Tad grįžusi namo jas vėl atsivertė ir giedoti pradėjo, kelias ir įsirašė, o per Adventą, Gavėnią po vieną ir į „You Tube“ kanalą įkėlė. Viena jų labai sena, 1857 metų (tai knygelėje ranka pažymėta) – tad jos tekstą A. Laučiūnienė mažumą pakoregavo. Būtent ta, „Dūšia mano, garbink Dievą“, labiausiai sudomino žmones, kaip sako pati dainininkė, tapo paklausiausia. 

Apie šias jos kantičkines giesmes kažkaip išgirdo Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčioje susibūręs jaunimo  kantičkinių giesmių ansamblio „Bromos“ nariai. Kolektyvo vadovas, istorikas Matas Macevičius, paskambino Almutei, ar galima būtų atvažiuoti pasimokyti, kaip kai kurios giesmės giedamos. Ir atvažiavo, jaunimas klausėsi, kaip A. Laučiūnienė su bičiule Vitalija Janavičiene gieda. Ir visi giedojo, o prieš atsisveikindami kieme ir nusifotografavo.

Skaidrina kiekvieną dieną

A. Laučiūnienės pasiteiravome, ką jai duoda dainavimas.
„Man daina duoda viską. Ir dabar, jei gera nuotaika – dainuoju. Jei liūdna, bloga – pasiimu bajaną ir pradedu groti: pradžioje graudžias, liūdnas melodijas, vėliau pereini prie linksmesnių tonų, liūdesį kažkaip ir nuvarpo… “, – pasakojo A. Laučiūnienė.

Pašnekovė pastebėjo, kad dainavimas jai labai padėdavo dirbant:

– Sunku dirbti, uždainuoju. Reikia toli eiti, uždainuok, pagal taktą žingsniuoti daug lengviau ir greičiau; tenka toliau važiuoti dviračiu, taip pat uždainuok – kelias neprailgs. Kolūkyje tekdavo runkelius ravėti – ilgos vagos, pradeda nugarą skaudėti, sunku. O kai įsidainuoji, kol pusę repertuaro išdainuoji, nepastebi, kaip vagas įveiki. Mano karvės ganėsi nuo namų už 3 kilometrų, kelis kartus per dieną su dviračiu pas jas važiuodavau. Grįždama veždavau ir po 30 kg pieno – kai pagal dainos taktą pradedi minti pedalus, visai kas kita – lengviau. Ilgai teko našlauti, lentas viena pjoviau pjūklu. Reikia dviem pjauti, o iš antro galo nėra kam stovėti. Pjaudavau pagal dainos taktą, įveikdavau. Ir malkas viena susikapodavau dainuodama. Vis dainuodavau ir dainuodavau.
Nepasiduoda pesimizmui

Su  A. Laučiūniene kelis kartus kalbėjomės telefonu. Žinojau, kad dainininkei jau 85-eji, tačiau nustebino jos labai jaunas balsas. Kai tai jai pasakiau, atsakė ir dabar negalinti be dainos, o dainavimas balsą treniruoja, jo skambumą palaiko.

.Kai kalbėjomės telefonu su ponia Alma lapkričio mėnesį, ji atsiliepė taip pat energingai ir džiugiai, tačiau nustebino pasakiusi, kad laikosi prastai – Kaišiadoryse gydosi rankos ir kojos lūžį, patirtus dar paskutinėmis rugpjūčio dienomis. Tačiau tarstelėjo, kad ranką valdyti gali, tad džiaugiasi, kad ir groti bajanu galės. Kai tik grįš namo – pirmiausia griebs bajaną. Daug planų turi, dar daug dainų nori įrašyti. Apie 10 eilėraščių  turi, kuriems melodijos vis galvoje sukasi. 

„Perskaitau eilėraštį, jei patinka, mintyse pradedu niūniuoti žodžius, melodija pati ateina. Tada noriu sudainuoti, įrašyti ir į įkelti į „YouTube“. Ir  ne visas žinomas liaudies dainas esu išdainavusi“, – sakė energingoji senolė.

Beje, A. Laučiūnienė su bičiulėmis gieda ir laidotuvėse, daug savo ir aplinkinių kaimų žmonių į Amžinybę palydėjo. Išleistas ir talpūniškėmis su bičiulėmis iš Gilučių kaimo giesmių albumėlis „Palydint į Amžinybę“, internete nesunku jį rasti. 

Ir į knygą sudėta

Folkloro ansamblį „Obelėlė“ dar 2005 metais aprašė iš Kaišiadorių rajono kilęs Kaune gyvenantis žurnalistas ir rašytojas Juozas Kundrotas savo knygelėje „Neišblėstantys susitikimai“. Jis rašė, kad dainuojant „Obelėlę“ prieš keliolika metų išgirdo per radiją.
„…Ansamblio dainos ne sykį vertė atsilošti nuo rašomojo stalo, numesti rašiklį, pagarsinti radijo imtuvą, juk tai mano gimtojo krašto dainininkės dainuoja: „Tamsiojoj nakteloj“, „Tau, sesute“, „Aušta aušrela“, „Girgžda vygė“… Argi visas išvardysi, suminėsi, kai tų įdainavimų ne viena dešimtis. Prisipažinsiu, nežinojau dainininkių vardų – juk gimtąjį Pustakiemio kaimą nuo Koncepto skyrė miškas ir Gabriliavos kaimas, kuriuos dar ankstyvoje jaunystėje apleidai visam laikui. Tačiau dainos sparnai skraidina ten, kur prasidėjo tavo gyvenimas, ir jis ūmai suplūsta į atmintį. Vieni tarpsniai labiau įsispraudę į atmintį, kiti sekliai arba į ūkus nugrimzdę, bet daina daug ką iškelia. Tas dainas, kurias dainuoja ansamblietės, dainavo tavo seneliai, tėvai, brolis ir sesuo… Per gegužines, įvairius pasilinksminimus, vestuves ir krikštynas, surišus paskutinį pėdą pabaigtuvių metu… Paskui viskas kito: jau tai, kas buvo, priklausė nebe tau. Tad ir daina spurdėjo širdyje raudodama. Vis dėlto ji net ir tais laikais gynė nuo vienatvės, vienišystės ir tuštybės. Mums baisi atskirtis. Neištveriama. Kaip svarbu pasijusti savam tarp savų. Todėl patikliai atsiduodi dainai – tai pačiai iš savęs besiskleidžiančiai džiugesio ir išsipildymo magijai. Kai gyvenimo rutina, kasdienybė nuslopina galią matyti girdėti ir jausti, daina pažadina vidinę esybę“, – rašė J. Kundrotas.
Ansamblio siela jis įvardijo Almutę Laučiūnienę, kuri surinko ir užrašė nemažai šio krašto dainų bei jas įtraukė į ansamblio repertuarą. 

Apie sveikatinantį poveikį

Dabartinė „Obelėlės“ etnografinio ansamblio vadovė ir siela Diana Norušienė neabejoja, kad dainavimas sveikatina žmogų. Kaip tai vyksta? Pasak D. Norušienės, dainavimas yra tarsi terapija, kvėpavimo mankšta, atsipalaidavimas, tam tikra meditacija… Be to, nustatyta, kad dainavimas pagerina galvos srities aprūpinimą krauju, gerina atmintį ir koordinaciją, padidina laimės hormonų gamybą, jaunina organizmą! O kur dar bendravimas, kuris yra kaip ir psichologinė pagalba…