Kaimo lobis
Stanislovo Šimonėlio sodyba stovi šalia tylaus Juostos upelio. Čia jis gimė, augo ir savo metus tauriai nugyveno. Savamokslis medžio meistras yra išdrožęs gausybę meniškų lazdų, pypkių, velnius vaizduojančių kaukių ir kitokių keistenybių. Ką rado gamtoje, padailino, nušlifavo, rankomis sušildė. Medienos parsinešdavo ir iš kolūkio lentpjūvės, kurią pats statė ir ne vieną dešimtmetį dirbo gaterininku. Užtikęs įdomesnę medžio nuopjovą ar ant jo kamieno esantį gumbą, tempė namo ne krosnį pakurti, bet iš jos kažką ypatingo padaryti. Pradžioje išdrožė šaukštą, kurį iki šiol tebesaugo.
Nė vieno savo kūrinio S. Šimonėlis nėra pardavęs, bet geram žmogui, to tikrai vertam, noriai dovanojo. Sulaukė gundančių pasiūlymų, kad visą raguotųjų kaukių kolekciją ar atskirai po vieną parduotų, tačiau Stanislovas į tokias kalbas nesileido.
S. Šimonėlis kolūkio lentpjūvėje storiausius rąstus rankomis vartė, kad iš jų gateriu kažką išpjautų. Dabar rankos kaip nesavos, pirštai vienas ant kito lipa. Todėl Stanislovas retai paima peiliuką. O kam ir stengtis, jeigu drožimo menas tapo lyg nereikalingas, juo menkai kas domisi. O buvo metas, kai S. Šimonėlį vertino: savamokslį menininką ne vienas laikraštis aprašė, kelią į jo sodybą rasdavo užsieniečiai, kvietė į jo darbų parodas. S. Šimonėlis įsitikinęs, kad tai, ką yra sukūręs, nebus išmėtyta ar sukūrenta. Tėvo lobiu pasirūpins gretimai įsikūręs sūnus.
85-uosius metus įpusėjęs S. Šimonėlis nerūkė, žinojo saiką taurelei. Jau senokai našlys, tačiau mėgsta judrų, sveikatą tausojantį gyvenimą. Nesiskundžia, kad pensija per maža. Yra kam nupirkti maisto produktų. „Šiandien, o ne kolūkio laikais, įmanoma susikurti padorų gyvenimą, juk aplink tiek tuščios žemės. Tik sėk ir augink, bet tam būtina turėti jėgų ir noro“, – socialinių pašalpų gavėjų neužtarė S. Šimonėlis.
„O, tamsta, ar rūkote“? – paklausė jis manęs. Prisipažinau, jog nemažai metų stipriai traukiau dūmą, bet sugebėjau atsikratyti šio žalingo įpročio. Todėl už dabartinio cigarečių pakelio kainą galiu nusipirkti tiek automobilinio kuro, kad galiu nuvažiuoti beveik pusšimtį kilometrų į savo sodybą kaime ir dar šiek tiek lieka. Tokia gyvenimiška aritmetika. Nors ir nerūkau, bet iš drožtų pypkių krūvelės šeimininkas išrinko pačią dailiausią ir dovanojo atminčiai.
